Slider

Bavarija ir kitos Vokietijos įdomybės. Subalansuota ir vaikams, ir suaugusiems. I dalis

2019 m. balandžio 2 d., antradienis



Pirmiausia, kaip čia taip atsitiko, kad sugalvojome tokią kelionę. O gi kaltas... Legolendas! Prieš ketverius metus su šeima keliavome į daniškąjį Legolendą, pakeliui aplankant Heide parką. Viduriniajai dukrai tada buvo treji, o mažiukei vos 5 mėnesiai. Taigi, mažiausioji augdama vis žiūrinėdavo kelionės nuotraukas ir nuolat klausdavo, kada ten vėl važiuosime. Vidurinioji taip pat jai pritardavo. Kiek gi galima žadėti, atėjo laikas ištęsėti. Kartoti buvusią kelionę būtų neįdomu, tad sumąstėm keliauti į vokiškąjį Legolendą. Pradėjome domėtis, kuo čia ''apipinti'' kelionę, kad būtų įdomu ir suaugusiems. Ir radome daug gražių vietelių, kurias panorome aplankyti. 

Ekipažas: mama, tėtis, 4, 7 ir 15 metų dukros. Kelionės trukmė - 14 dienų. 

Kadangi keliavome jau prieš keletą metų, kai kurios kainos gali būti pasikeitusios, pasitikslinkite jas internete. Bet kalnai, miestai ir parkai, dar vis yra ten, kur ir buvę. 

Visas maršrutas nekantraujantiems : Kėdainiai - Dresden - Bastei bruke (Rathen) - Gunzburg (Legoland)- Kochel am See - Schwangau - Fussen - Garmisch-Paternkirchen - Mittenwald - Portnachklam - Lindau - Konztanz- Schaffenhaus (Reino kriokliai) - Mainau - Salem - Rust (Europa park) - Dresden - Kėdainiai

1 diena. Kėdainiai - Dresden 1136 km 

Išlėkėm šeštadienio rytą apie 7.30, ilga važiavimo diena ir tiek. Vakare, po 1000 kartų paklausto ''kada atvažiuosim'', buvom Dresdene, nakvojom Etap viešbutyje (dabar vadinasi Ibis budget Dresden-kesselsdorf). Kadangi nakvynę užsakiau dar Lietuvoje, tai už 2 kambarius mokėjom ne 78 eur,o tik 50 eur. Nežinantiems galiu pasakyti,kad Etap (Ibis budget) tinklo viešbučių kambariuose gali nakvoti ne daugiau kaip trys žmonės, vienas iš jų turi būti vaikas iki 12 metų. Taigi, mums reikėjo dviejų kambarių. 

2 diena. Dresden - Bastei brucke - Gunzburg. Apie 500 km


Ryte pavalgę tikrai puikius pusryčius (suaugusiam 6 eur, o vaikui iki 12 metų nemokamai) lekiam toliau. Dresden apylinkės dėl savo grožio vadinamos Saksonijos Šveicarija. Tai - uolos, išraižytos gilių tarpeklių, besitęsiančios lygumos, įvairios reljefo formos. Bastei brucke - uolų bastionas, sujungtas tiltu. Kažkur radau uolas palygintas su dangoraižiais - tikrai panasu. Navigacijai uždavėme Bad Schandau ir padarėm nemažą lanką, pasirodo, reikėjo ieškoti Rathen miestelio. Netoli Bastei yra ir kitų panašių uolų, bet mes pasirinkom labiausiai išgirtas.

Atvažiavę neskubėkite parkuotis pirmame parkinge prie kavinės, nuo jo eiti toloka. Važiuokite per laukus toliau, yra parkingas prie pat Bastei brucke.  

Pačios uolos labai įdomios faktūros, formų, einant tiltu pro jas matosi Elbės slėnis su praplaukiančiais laiveliais. Yra daug visokių laiptelių ir takelių, galima užsiropšti aukštai aukštai, o turint laiko ir jėgų - vaikščioti turbūt visą dieną. Mes tiek laiko neturėjome, bet visiškai užteko to, ką pamatėme.


Pasivaikščioję skubėjome važiuoti toliau link Gunzburg'o. Dar namuose buvau užsakiusi paketą: 2 nakvynės Legolendo kempinge + 2 dienos parke, viso 214 eur.

Kempingas tikrai puikus. Kas nemėgsta palapinių, gali apsistoti nameliuose ar indėnų palapinėse. Žinoma, už kur kas didesnę kainą. Mes pasirinkome nuosavą palapinę. 

Kempinge yra visokių karstyklių - čiuožyklų vaikams, mažiukas tvenkinukas, už papildomą mokestį galima kopinėti nuotykių zonoje. Yra ir restoranas, bet kainos didelės (nors gal dabar pripratus prie euro atrodytų kitaip?).  

3 diena. Pramogos Legolende

Kitą rytą skubėjome pramogauti. Nuo ryto iki vakaro supomės, čiuožinėjome, važinėjome traukinukais ir t.t. Vaikai buvo laimingi. Parkas daugiau orientuotas į jaunesnio amžiaus vaikus, bet ir suaugusiems yra ką veikti. Yra ir visai ramių atrakcionų, paprasčiausių karstyklių - čiuožyklų.


Tradiciniai, bet ne visai, "puodeliai"
Labai gražus Minilendas  - žymių pasaulio vietų miniatiūros iš lego detalių. Daug vokiškų vaizdelių. Pilna visur mygtukų, kuriuos paspaudus groja muzikėlė ar paršeliai kriuksi fermoje, ar lėktuvai kyla.



Berlynas
Venecija
Galima tiesiog čiuožinėti
 Po visų pramogų 
Šiek tiek detalių. Maistas vokiškajame parke palyginus su daniškuoju kur kas padoresnės, vokiečiai nestumdo vežimėlių su maistu ir šaldytuvais kaip Danijoje. Bet mes vis tik rinkomės savus sumuštinius ir kitus užkandžius, nes penkios burnytės - ne taip jau mažai. Bet ledais leidome sau pasimėgauti, jų kaina 1-2 eur už rutuliuką.

Dar toks mano pastebėjimas - vokiškasis parkas ne toks gražus ir išpuoselėtas kaip daniškasis, man pasirodė mažiau ''legiškas'', prie atrakcionų nėra galimybės pažaisti su kaladėlėmis kaip Danijoje. Bet vaikai to, aišku, nepastebėjo, jiems viskas buvo gražu ir gerai.


Parkas tuo metu dirbo iki 19 val., tai vakare dar sumąstėme nulėkti pasižiūrėti į Gunzburgą (jis už kelių kilometrų). Radome visai mielą senamiestį su pėsčiųjų zona.


4 diena. Gunzburg - Kochel am See. 179 km 

Ryte greit pakuojamės ir vėl lėkėme į Legolendą. Per pusdienį dar sykį aplėkėm labiausiai patikusias karuseles ir atsisveikinome su parku, nes laukė (pagaliau!) kelionė i Bavariją.


Pervažiavome labai aukštai esantį tiltą, apačioje buvo gilus tarpeklis.


Pakeliui vaizdai pamažu keitėsi, gražėjo, jau matėme kalnus ir tipiškus bavariškus namus, gėlėmis išpuoštus balkonus.

Apsistojome prie Kochelsee esančiame kempinge ''Renken'' 3 naktim, po 32 eur už naktį. Iš vienos pusės didelis ežeras, iš kitos - kalnas.

Nors kempingas prie pat ežero, deja, ežeriuko vanduo per šaltas maudytis, o ir oras visai nebedžiugino – buvo stipriai vėsiau negu buvo Saksonijoj. Bet vaikams prie ežero vis tiek smagu, mergaitės lesino gulbes, antį su ančiukais.

5 diena. Kochel am See - Schwangau - Fussen - Kochel am See.
 66 + 4 + 70 km

Naktį pramiegojome lyjant lietučiui, ryte nebelijo, vėsu. Tepėmės sumuštinius, dėjomės termosus ir pirmyn į Neuchschwansteino pilį.

Pakeliui mus lydėjo gražūs vaizdai, kalnai, mieli kaimeliai.


Deja, išsvajotoji pilis pasitiko padengta pastoliais. Ech, nusiminėme, bet ką jau padarysi, vis tiek lipome.

Pilies istorija tokia: 1861 m. į Bavarijos sostą sėdo aštuoniolikmetis Liudvikas II. Netrukus po to Bavarijos Alpėse ant kalvos jis ėmėsi statyti šią nuostabią pilį. Įkvėptas padavimų, taip pat Richardo Vagnerio operų, kurios įkūnija vokiečių legendas, Liudvikas projektavo buveinę su bokštais, smailiais bokšteliais ir net dirbtine ola. Pasakų pilimi valdovas džiaugėsi trumpai - praėjus vos 100 dienų po to, kai į ją įsikraustė, jis buvo paskelbtas negalinčiu valdyti ir iškeldintas į kitą jam priklausančią buveinę, kurioje vėliau mirė.

Parkavomės vienoje iš daugelio mokamų aikštelių, berods 5eur už dieną. Informacijos centre pasiėmėme kelių planą ir pasukome link pilies. Į pačią pilį nusprendėme neiti, nes prie pakeliui esančių kasų pamatėme milžiniškas eiles, be to, bilietai mūsų šeimai būtų kainavę labai nemažą sumą, ir dar būtų reikėję laukti tam tikro laiko, kada mus įleistų į pilį. Iki pilies galima keliauti pėstute, arkliukų traukiamu vežimu ar autobusu. Mes pasirinkome ilgesnį asfaltuotą kelią, bet užkopėme visai smagiai per kokias 40 min, protarpiais pasistiprindami vokiškais sausainukais.
 
Pakeliui - visai gražus medžiotojo namelis.


Suvenyrų parduotuvės su tipiškomis skrybėlėmis, kurias vienas malonus ponas sutiko pademonstruoti:


Dar vaikai surado ir ''pasimatavo'' antikvarinį mašiniuką:



Kopiant į kalną atsiveria gražūs slėnio vaizdai:



Žemutinė pilis

Užlipus paaiškėja, kad ne visa pilis restauruojama, tad dar liko ką pamatyti. Į pilies vidų galima patekti tik su bilietais.


Palipame dar aukščiau, nuo Marijos tilto (Marienbruckeatsiveria puikus vaizdas ir puikūs pojūčiai dėl didelės erdvės, kurių fotoaparatas negali užfiksuoti.

Apačioje - krioklys

Taip pat matėme giliai giliai tarpeklyje žmogučius - skruzdėliukus. Mums būtinai ten irgi reikėjo, todėl nusileidome nuo kalno kitu keliu, mediniais - akmeniniais laiptukais. Šis kelias pasirodė be galo nuostabus, vien dėl jo verta čia atvažiuoti.

Tolyn vis gražiau - upė šniokščia vis garsiau, vienas krioklys po kito, posūkis, vėl krioklys!


Grįžome prie mašinos labai patenkinti ir jau kiek pavargę. Bet planuose dar buvo aplankyti Fussen'ą. Vaikai jau ėmė protestuoti, kad yra pavargę, bet nuvažiavus atgavo jėgas ir ėjome pasižvalgyti po miestelį. Mašiną palikome požeminėje aikštelėje pačiame centre, jei gerai prisimenu, 1,5 eur už valandą. Per porą valandų spėjome pamažu apeiti senamiestį su pėsčiųjų zona, suvalgyti ledų, net apsipirkti. 

Be galo jaukus miestelis su išpieštais namais, daug gėlių ir įdomių detalių.

Labai įdomus besisukančių akmenų fontanas

Įvykdę visus dienos planus grįžome į kempingą, pavalgėme ir kritome miegelio.

6 diena. Kochel am See - Garmisch-Paternkirchen - Mittenwald - Kochel am See
Iki Garmisch'o apie 37 km, Mittenwald visai šalia

Šios dienos tikslas buvo keltis i Zugspitz'a - aukščiausią Vokietijos viršukalnę, apie 2962m ir/ar praeiti Portnachklamm tarpekliu. Oras iš ryto buvo visai neblogas, debesuotas su pragiedruliais, bet, deja, kalnų viršūnės skendo debesyse.

Atvažiavę į Garmisch-Paternkirchen lengvai pagal rodykles randome stotį, iš kurios išvyksta traukinukas į kalnus. Ten yra daugybė takų kilti į kalnus, galima vaikštinėti dienų dienas ir grožėtis kalnais. Aprašymus galima rasti intenete, užsidėjus ''Zugspitz''. Iki Zugspitz reikia važiuoti apie valandą traukiniu, ir tada jau keltis keltuvu (mūsų šeimai tas malonumas būtų atsiėjęs apie 110 eur). Stotyje yra ekranai, kuriuose matyti vaizdas nuo kelių viršukalnių, deja, Zugspitz'as skendėjo debesyje....

Rinkomės kėlimasį į žemesnę viršukalnę - Alpspitze, tiksliau link jos į 2050 m aukštį. Iki Alpspitze reiktų dar palipti pėstute. Tas užsikėlimas vadinasi ''Garmisch-classic'' ir mums kainavo 58 eur. Oro prognozė buvo žymiai geresnė. 

Pavažiavome 9 min traukinuku ir nuėjome į keltuvą. Vaizdai pakeliui:


Mūsų tikslas - tie ''liežuviai'':


Užkilus temperatūra jau buvo tik +9 , vėsoka, o dar patekome į debesis. Bet matėsi visai nemažai, buvom laimingi! Ant kalno padaryta aikštelė, yra kavinė. Pasivaikščioję susėdome išgerti kavytės, arbatytės ir pasigėrėti kalnais.



 Sutikome pirmus lietuvius per kelionę. Toliau galima leistis pėstute arba leistis kita kryptimi keltuvu. Kadangi mūsų avalynė nepritaikyta ilgam ėjimui kalnais, leidomės keltuvu beveik 300 m žemyn, ir jau buvo šilčiau.



Toliau ėjome pėstute iki kito keltuvo. Visai nesunkus ėjimas, vaizdai gražūs, pakeliui vaikai rado dar ir žaidimą.

Nors į Garmisch'ą grižome jau apie 16 val., ir vaikai jau buvo gerokai pavargę, bet labai norėjau dar aplankyti Portnachklam tarpeklį. Jis tuo metu būna atidarytas iki 19 val. Su vyru pasitarėm, sakom, bandom. Juk tiek gražių jo foto prisižiūrėjau internete, taip norėjau pamatyti.

Važiavome iki seno olimpinio stadiono, ten palikome auto mokamoje aikštelėje ir nuskubėjome į tarpeklį. Iki jo reikia eiti kokius 2-3 km, nurodoma, kad apie 40 min, bet tiek tikrai neužtrunka. Kadangi jau buvome nemažai pavaikščioję, tai leidome sau, ir ypač vaikams, malonumą nuvažiuoti iki tarpeklio arklių traukiamu vežimaičiu. Žmogui 3 eur.


Susimokėjome už ėjimą tarpekliu apie 8 eurus (tiksliai jau neprisimenu, yra kainos internete).
Ir prasidėjo nerealūs vaizdai bei dar nerealesni garsai ir pojūčiai. 

Pradžioje (tiksliau čia jau jos galas) upė buvo pakankamai rami.


Iš tiesų vaizdai be galo gražūs. Tarpeklis labai aukštas, iš visur bėga, laša, upė šniokščia - verda -sukasi - plakasi kaip nežinau kas, triukšmas begalinis. Vienu žodžiu, šitas tarpeklis man patiko dar labiau negu kalnai. Šimtą kartų džiaugiausi, kad radome jėgų ten nueiti.

Fotografuoti buvo sunku, nes iš visur bėgo vanduo, vyras fotoaparatą vis slėpė už striukės. Bet šis tas išliko.


Visiems patariu neaplenkti šio tarpeklio. Galima eiti su vaikais, ir su visai kūdikėliais nešyklėse. Vežimėliais ten jau nepravažiuosi.

6 diena dar tęsiasi...  

Mūsų planuose dar buvo įrašytas ir Mittenwald, tai negi neaplankysi, nors vaikai jau spėjo mašinoje ir prisnūsti. Sakom, trumpam užsuksim, kas nenori eit, galės mašinoje pasėdėti, bet tokių neatsirado.
Atvažiavę ieškojome, kur pasistatyti automobilį ir žiūrim, kur gi čia tas žadėtas pasakiškas grožis? Radome. Pats miestelio centriukas tikrai išpieštas, iščiustytas, sutvarkytas -NUOSTABUS. Vyras vaikščiojo ir vis murmėjo: ''nu kaip čia taip gali būti.....'' ?! Tikrai, vaizdai kaip iš kokios pasakos apie Jonuką ir Grytutę. 


Sprindžio dydžio žmogeliukas - vaikai pastebėjo:


Jau nuvažiavę radome lankstinuką su informacija apie prie Mittenwald esantį dar vieną tarpeklį-Breitachklamm. Bet mūsų dienos buvo jau suskaičiuotos ir suplanuotos.

Apie pasikėlimą i Zugspitz'a ir Garmisch-classic galite rasti spausdami čia. Smulkesnį kelių ir takelių žemėlapį galima gauti stotyje, kur parduodami bilietai. Be to, kalnuose irgi yra viskas sužymėta, net laikas nurodytas, per kurį turėtumėt užkopti.

Čia jau ir baigėsi mūsų šeštoji diena. Iš ryto buvo suplanuota važiuoti link Bodensee.

Aplink Kochel am See taip pat dar yra ką nuveikti, jei pasilikti ilgiau. Prie Walchensee galima pasikelti į Herzogstand bahn, iš kur atsiveria gražus vaizdas ir paskui leistis pėsčiomis. Informacijos centre yra tikrai daug informacijos apie vaikščiojimą po kalnus.

Galvojau dar su vaikais apsilankyti vandens parke www.trimini.de, pasirelaksuoti, bet jau nebeužteko jėgų ir laiko. 



Tęsinys II-oje dalyje
!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan