Šiaurės Lenkija: gotikinių pilių kelias, karų pėdsakai ir laivai, keliaujantys... žole. I dalis

Ar žinojote, kad Šiaurės Lenkijoje egzistuoja Gotikinių pilių kelias, jungiantis 14 pilių, besitęsiantis apie 640km?

Mes išsiruošėme aplankyti net 8!

Kiekviena jų savaip pasakoja apie Kryžiuočių ordino ir Varmijos-Mozūrijos krašto istoriją. Taip pat mums buvo įdomu atrasti Lietuvos ir Lenkijos bendrą kultūrinį ir istorinį paveldą. Juk Lietuvą ir Lenkiją sieja daugiau kaip 600 metų istorija, prasidėjusi dar viduramžiais.

Kodėl čia tiek daug pilių?

XIII a. Kryžiuočių ordinas turėjo tikslą sukrikščioninti ir pavergti prūsų gentis, gyvenusias dabartinės Varmijos ir Mozūrijos teritorijose. Užkariautą teritoriją reikėjo ir kontroliuoti, todėl pilys buvo statomos gana tankiai. Iš jų buvo administruojamos apylinkės, renkamos rinkliavos, laikomi kariai ir saugomi svarbūs keliai. XIII–XV a. čia vyko intensyvi statyba, o pagrindinė medžiaga pilims statyti buvo raudona plyta.

Tai buvo ne vien kryžiuočių pilys – dalis pilių priklausė ne Kryžiuočių ordinui, o vyskupams ir kapituloms.

Taigi, mūsų ekipažas: mama ir 3 jau gerokai paaugę vaikuliai – doktorantė, studentė ir 12-tokė automobiliu pajudėjo į Šiaurės Lenkiją.

I diena. Vilko guolis – buvusi Hitlerio būstinė Gierložėje (Gierłoż)

Tai – vieta, kur istorija sustingo betone. Esam čia buvę prieš 15 metų, tad buvo malonu išvysti, kaip ši vieta tapo dar įdomesnė, prieinamesnė lankytojui, prasiplėtė ekspozicija, atsirado audiogidai lietuvių kalba!

Vilko irštva (vok. Wolfsschanze, lenk. Wilczy Szaniec) – buvusi A.Hitlerio pagrindinė karo būstinė Gierložės miškuose, netoli Kętrzyn. Tai viena svarbiausių Antrojo pasaulinio karo istorinių vietų Lenkijoje. Vietos pavadinimas kilęs iš vardo Adolfas, kuris senąja vokiečių kalba reiškia „kilnus vilkas“, Hitleriui šis faktas taip patiko, kad „Vilkas“ tapo jo slapyvardžiu.

Statybos prasidėjo 1940 m. ir tęsėsi iki 1944 m. Būstinė užėmė maždaug 2,5 km², teritoriją. Čia buvo sukurta savotiška, nuo išorinio pasaulio izoliuota „miesto“ infrastruktūra: bunkeriai, barakai, administraciniai ir techniniai pastatai, keliai, geležinkelio stotis, aerodromai, ryšių bei vandens tiekimo sistemos. Oficialiuose šaltiniuose nurodoma, kad komplekse buvo apie 200 įvairios paskirties objektų.

Tarp svarbiausių statinių buvo masyvūs gelžbetoniniai bunkeriai. Hitleris, jo asmeninis sekretorius Martinas Bormannas ir Reicho maršalas bei Liuftvafės vadas Hermannas Göringas turėjo atskirus bunkerius, taip pat buvo įrengtas specialus bunkeris valstybinių vizitų svečiams.

Betoninių konstrukcijų sienos buvo nuo penkių iki septynių metrų storio

Būstinė buvo itin kruopščiai maskuojama nuo žvalgybinių lėktuvų. Ant pastatų stogų buvo pilama žemė, sodinama žolė, krūmai ir medžiai, o sienos dengiamos maskuojamuoju tinku. Virš kelių ir takų buvo įrengiamos konstrukcijos, ant kurių tvirtintas tinklas su dirbtinės augmenijos – lapų ir spyglių – imitacijomis. Taip iš oro visas kompleksas turėjo atrodyti kaip natūrali miško dalis.

1941 m. birželio 24 d. Hitleris atvyko į „Vilko irštvą“, praėjus vos dviem dienoms nuo Vokietijos invazijos į Sovietų Sąjungą pradžios. Čia jis iš viso praleido daugiau kaip 800 dienų. 1944 m. komplekse gyveno ir dirbo apie 2000 žmonių. Visų jų kasdienybė buvo glaudžiai susijusi su Hitlerio darbo ritmu ir sprendimais.

Ekspozicijoje įdomu apžiūrėti asmeninius čia gyvenusių karių daiktus

Kalėdų eglutės žaisliukai su Hitlerio atvaizdu atrodo mažų mažiausiai siaubingai

Būtent čia įvyko ir vienas garsiausių pasipriešinimo nacių režimui epizodų.

1944 m. liepos 20 d. pulkininkas Claus von Stauffenberg, lydimas savo adjutanto Werner von Haeften, į „Vilko irštvą“ atgabeno bombą. Ji buvo padėta štabo pasitarimų barake, kuriame tuo metu vyko susitikimas. Sprogimas Hitlerio, deja, nenužudė – jis buvo tik lengvai sužeistas.

Pasikėsinimo į Hitlerį inscenizacija. Plačiau apie tai galima išvysti filme „Valkirija“

1945 m. sausio 24–25 besitraukianti Vokietijos kariuomenė pradėjo „Vilko irštvos“ naikinimą. Vokiečiai įvykdė didžiulių bunkerių ir kitų objektų sprogdinimus. Pavyzdžiui, vienam iš ypač masyvių bunkerių – svečių bunkeriui – susprogdinti buvo panaudota maždaug 8–10 tonų trotilo. Sprogimų jėga buvo tokia didelė, kad sunkūs betoniniai fragmentai buvo išmesti į dešimčių metrų aukštį, o liudininkai pasakojo apie nuo smūgio bangos sueižėjusį aplinkinių ežerų ledą.

Bunkerio griuvėsiai. Buvusi konstrukcija„dėžutė dėžutėje“ suteikianti papildomą saugumą

Šiandien čia išlikę milžiniškų bunkerių griuvėsiai leidžia suvokti ne tik techninį tuometinės statybos mastą, bet ir kokio dydžio buvo nacių režimo karo vadovavimo infrastruktūra. „Vilko irštva“ (daugiau informacijos) – tai ne vieta romantizuoti nacistinę praeitį, o galimybė iš arti pamatyti vieną iš Antrojo pasaulinio karo istorijos liudininkų ir prisiminti, kokias pasekmes Europai bei milijonams žmonių sukėlė čia priimti sprendimai.

Nepraleiskite šios ekspozicijos, kurioje be kitų įdomių faktų, sužinosite kiek gi kainavo ir kiek aukų pareikalavo II Pasaulinis karas

• Labai rekomenduoju rinktis audiogidą lietuvių kalba. Jis kainuoja 10 PLN, o maršrutas su audiogidu trunka ~2 valandas. Audiogidas labai interaktyvus ir patogus: sufleruoja, kur eiti toliau, prisitaiko prie esamos vietos.
• Vieta pritaikyta lankytojams su judėjimo negalia ir šeimoms su vaikų vežimėliais.
• Lankytojų patogumui veikia elektromobilių pakrovimo stotelė.

Jeigu keliaujate po Mozūriją, tai vieta, kuriai verta skirti laiko. Čia istoriją galima ne tik perskaityti – ją galima pamatyti, paliesti ir pajusti. Mano nuomone, tai – geriausia istorijos pamoka.

II diena. Kętrzyn – Lidzbark Warminski – Olsztyn

Taigi, šiandien pradedame keliauti Gotikinių pilių keliu, o mūsų planuose – aplankyti net aštuonias. Ir dar šį bei tą įdomaus pakeliui.

Pernakvojusios Kentšyne, jau 10:00 atveriame pilies vartus:)

Kentšyno pilis – XIV a. kryžiuočių pastatyta gotikinė pilis, kadaise saugojusi šią ordino valstybės dalį nuo lietuvių žygių. Įdomu tai, kad pilis buvo du kartus sudeginta lietuvių – 1345 ir 1347 m. Dabartinis jos vaizdas – XX a. rekonstrukcijos rezultatas, dabar čia veikia muziejus ir biblioteka.

Muziejuje užtrukome apie 1 valandą, apžiūrėjome ekspoziciją, skirtą Kentšyno miesto istorijai XIV a. iki XX a.

Sužinojome, kad praeityje miestas vadinosi Rastenburgu, tik 1946 m. gegužės 7 d. siekiant pagerbti W. Kętrzyński (1838–1918), Rastenburgo miesto pavadinimas buvo pakeistas į Kętrzyn.

Wojciech Kętrzyński (gimęs Adalbert von Winkler) buvo vienas žymiausių Mozūrijos istorikų, etnografas ir daugelio mokslinių leidinių apie Mozūrijos ir Lenkijos istoriją leidėjas.

Ypač patiko video multimedijos salė su istorinių Kentšyno pastatų maketu bei 3D technologijomis sukurtomis vizualizacijomis. Projekcijos rodomos tiek ekrane, tiek ant paties maketo, todėl galima pamatyti miesto erdvinę raidą nuo viduramžių iki pat XX a.

Kentšyno muziejuje yra didžiausia Lenkijoje antkapinių vėliavų kolekcija, įskaitant vienintelę Europoje išsaugotą vaikui skirtą vėliavą.

Paprasčiau tariant, tai vėliavos formos antkapiai, kurie Abiejų Tautų Respublikoje atsirado, tikétina, jau XV amžiuje, o Prūsijoje išpopuliarėjo iki XVIII amžiaus pabaigos. Jie buvo pagaminti iš įvairių medžiagų (tekstilės, odos, skardos) ir vaizdavo mirusį riterį, didiką ar valdžios pareigüną stovintj arba dažniausiai klūpantį maldoje. 

Šios vėliavos, kaip atskiri antkapiai, buvo kabinami bažnyčių interjeruose šalia konkretaus didiko laidojimo vietos, šoniniuose praėjimuose, privačiose koplyčiose ar net presbiterijoje. Kartais kartu su mirusiojo statula jie sudarydavo visą laidojimo kompoziciją.

Masonų ložės narių atributika

Daugiau informacijos apie pilį ir muziejaus lankymą lietuvių kalba >

*****

Vos valanda kelio nuo Kentšyno – Lidzbark Warminski ir dar viena pilis, apie kurią iki šiol nieko nebuvau girdėjusi.

Pilis – tikras atradimas šioje kelionėje! Mus sužavėjo salės su autentiškais skliautais bei XIV-XVIa. sienų tapyba ir gido pasakojamos istorijos.

1350–1772 m. Lidzbarkas buvo Varmijos vyskupų rezidencija. Čia stovėjusi pilis buvo didžiausia, įspūdingiausia ir architektūriniu požiūriu tobuliausia pilis Varmijoje. Dėl to kaip ji atrodo, pilis dažnai vadinama „Šiaurės Vaveliu“.

Šiandien pilis, veikianti kaip Varmijos ir Mozūrijos muziejaus filialas, yra atvira lankytojams visuose aukštuose. Priešais pilį plyti priešpilis su viduramžių ir baroko laikotarpių statiniais.

Pilį galima lankyti kasdien, išskyrus pirmadienį. Taip pat pilyje galite išsinuomoti istorinį kostiumą ir dar labiau pajusti viduramžių atmosferą.

Iš pilies bokšto atsiveria puikūs pilies ir miesto vaizdai

Viršutinis pilies aukštas paskirtas šiuolaikiniam Lenkijos menui, taip pat labai vertas dėmesio

Apie pilies lankymą, bilietų kainas galite pasitikslinti čia > 

*****

Dar valanda kelio ir dar viena – Olštyno – pilis.

Pilies maketas

Varmijos kapitulos pilis yra gotikinis gynybinis statinys su XVIII a. baroko stiliaus sparnu. Joje buvo kapitulos administratoriaus būstinė. Šias pareigas 1516–1519 m. ir 1520–1521 m. ėjo Mikalojus Kopernikas.

Pilyje saugomas labai svarbus astronominis prietaisas – unikali astronominė lenta; tai vienintelis išlikęs originalus instrumentas, kurį pagamino ir naudojo pats Kopernikas. Jis padėjo nustatyti tikslią pavasario lygiadienio – pavasario pradžios – datą. Pagal ją nustatoma Velykų data. Lygiadienio data (kovo 21 d.) buvo nustatyta Pirmajame Nikėjos susirinkime IV a. Koperniko laikais ji išpuolė kovo 11 d. Taip susidarė 10 dienų skirtumas. Bažnyčia norėjo išspręsti šią problemą, todėl ši užduotis buvo patikėta Kopernikui.

Pavasario lygiadienio nustatymas buvo panaudotas kalendoriaus reformai įgyvendinti. Reformą 1582 m., jau po Mikalojaus Koperniko mirties, atliko popiežius Grigalius XIII. Būtent 1582 m. buvo nubraukta 10 dienų – po spalio 4-osios iškart sekė spalio 15-oji. Kalendorius buvo pakeistas iš Julijaus į Grigaliaus.

Įdomu, kad 1526 m. M. Kopernikas sudarė Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapį, jame pažymėjo daugiau kaip 1000 vietovių.

Pilies kieme yra originali Prūsijos laikų prūsų kario statula (Baba) – vienas iš Olštyno simbolių. Ji vaizduoja vyrą su gėrimui skirtu ragu. Ragas simbolizuoja gausą ir sėkmę. Šių skulptūrų paskirtis iki šiol nėra iki galo išaiškinta. Prūsus užkariavę Vokiečių ordino riteriai tokias statulas įmontuodavo į pastatų sienas arba statydavo sankryžose kaip kelio ženklus.

Šioje pilyje sužinojome apie šias ypatingo grožio ir sudėtingos technologijos lubas, vadinamas "krištolinėmis"

Su M. Koperniku

Šiandien pilyje įsikūręs muziejus. Pilis bus remontuojama, todėl muziejus bus uždarytas nuo 2026 m. rugsėjo vidurio maždaug trejiems metams. Daugiau apie pilį ir muziejų skaitykite >

Olštyno Šv. Jokūbo katedra arba tiesiog vadinama Katedra irgi labai verta dėmesio.

Bažnyčia buvo pastatyta XIV amžiuje, o masyvus 70 metrų aukščio bokštas su tinkuotomis diafragmomis pabaigtas statyti XVI amžiuje.

Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas (šoniniame altoriuje)

Tai viena labiausiai lankomų šventovės vietų, turinti stiprų istorinį ryšį su Vilniaus kraštu. Po Antrojo pasaulinio karo į Olštyną ir aplinkines Varmijos bei Mozūrijos žemes persikėlė gyventi daug lenkų tautybės gyventojų (repatriantų) iš Vilniaus krašto. Norėdami išlaikyti savo dvasines šaknis, parapijiečiai pasirūpino, kad katedroje atsirastų jų mylimos globėjos atvaizdas.

Šviestuvas-elnias, apie kurį pasakojama legenda

Elnias, kuris įbėgo įbėgo į katedrą". Pasakojama, kad viduramžiais aplink Olštyną plytėjo tankūs miškai, kuriuose buvo gausu žvėrių. Vienos medžioklės metu medžiotojas sužeidė gražų elnią. Išsigandęs gyvūnas pabėgo miesto link. Elnias perbėgo tiltą per Łynos upę, pateko į Olštyno senamiestį ir, likimo vedamas, įbėgo į tuo metu atvirą Šv. Jokūbo bažnyčią. Ten, išsekęs nuo žaizdų, jis nugaišo.

Pasak legendos, miestiečiai nusprendė šį neįprastą įvykį įamžinti: iš medžio buvo padarytas elniui skirtas šviestuvas su elnio galva, o jo puošybai panaudoti tikri ragai. Įdomu, kad sietynas laikomas XVI a. renesansiniu kūriniu. Elnio galva yra medinė, o ragai – tikri. Ant elnio galvos nugarinės dalies pritvirtintas Kristaus, kaip „Salvator Mundi“ – Pasaulio Išganytojo atvaizdas. 

Ir dar viena smagi, bet jau gerokai vėlesnė legenda: esą ragai kartais „atsisuka“ į neištikimą vyrą:)))

Beje, Olštyno miestas mums taip pat labai patiko, pasirodė labai žalias, jaukus, gyvas, su nedideliu išlikusiu senamiesčiu, mielomis kavinėmis ir daug pasivaikščiojimų takų pagal upę. O Lynos upe galima plaukti baidarėmis – labai viliojanti trasa, užsižymėjau ateičiai.

Išlikę vieni iš miesto vartų

Lynos upė – populiari baidarių trasa

Daugiau apie Olštyno istoriją ir lankytinas vietas galite rasti čia > Nakvojome Olštyne.

III diena. Olsztyn – Nidzica – Stebark – Ostróda

Nuo Olštyno iki Nidzica apie 67km, nepilna valanda kelio, ir mes atvertėme dar vieną istorijos puslapį Nidzica pilyje.

Nidzica pilis – mūrinė kryžiuočių pilis ant kalvos iškilo XIV a., o 1410 m., prieš pat Žalgirio mūšį, ją užėmė lenkų kariuomenė. Pilis išgyveno daugybę karų, gaisrų ir net Napoleono kariuomenės niokojimą, todėl jos istorija – tikras kelių šimtmečių Lenkijos ir Prūsijos istorijos atspindys.

Šiandien kryžiuočių pilyje įsikūręs kultūros centras su biblioteka ir Nidzicos krašto muziejus su etnografine ir istorine ekspozicija.

Kadaise Nidzica miestas vadinosi Neidenburgu

Įdomi detalė pilies išorėje – viduramžių tualetas:)

Apie pilies lankymą, darbo valandas ir kainas skaitykite > 

*****

Apie pusvalandis kelio ir mes jau Žalgirio mūšio muziejuje. Vėl dedamės lietuviško audiogido ausines ir neriame į istoriją.

Jei domitės istorija ir keliaujate po Šiaurės Lenkiją, verta užsukti į vietą, kurioje 1410 m. liepos 15 d. įvyko vienas garsiausių viduramžių mūšių – Žalgirio mūšis.

Čia, tarp dabartinių Grunvaldo, Stębarko ir Łodwigowo kaimų, susidūrė jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės kariuomenė, vadovaujama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos, bei Kryžiuočių ordino kariuomenė, vadovaujama didžiojo magistro Ulricho von Jungingeno.

Mūšis truko beveik visą dieną ir baigėsi kryžiuočių pralaimėjimu bei didžiojo magistro Ulricho von Jungingeno žūtimi. Žalgirio pergalė buvo vienas svarbiausių Lenkijos ir Lietuvos kovos su Kryžiuočių ordinu momentų.

Atkurti Jogaila ir Vytautas

Tuometinis politinis žemėlapis

Lietuvis karys

Vokiečių riterių mados

Žalgirio (Grunvaldo) mūšio muziejus čia pradėjo veikti dar 1960 m., minint 550-ąsias mūšio metines. Šiandien lankytojus pasitinka modernus muziejaus pastatas, atidarytas 2022 m. Ekspozicijoje – archeologiniai radiniai, ginklų ir šarvų rekonstrukcijos, interaktyvūs žemėlapiai, filmai ir pasakojimas apie kovas su Teutonų ordinu ir 1409–1411 m. karą.

Ne mažiau įdomi dalis – pats Žalgirio mūšio laukas. Tai ne simbolinė vieta – archeologiniai tyrimai patvirtina, kad būtent šiuose laukuose 1410 m. iš tikrųjų vyko mūšis.

Labai keista jausti ir suvokti, kad tu dabar stovi lauke, kur IŠ TIKRŲJŲ vyko tokios svarbios kiekvienam lietuviui kautynės, o Žalgiris – ne tik istorijos vadovėlio puslapis, bet tikra vieta, kurioje prieš daugiau kaip 600 metų sprendėsi Lietuvos ir Lenkijos likimas.

Dar viena įdomi detalė – kasmet liepos mėnesį čia vyksta didžiulė Žalgirio mūšio inscenizacija. Joje dalyvauja daugiau kaip 2 000 riterių iš įvairių šalių, o spektaklį stebi daugiau kaip 100 000 žiūrovų! Pati šventė trunka net 4 dienas.

Prisipažinsiu, apsilankiusi šioje vietoje labai užsinorėjau pamatyti mūšio inscenizaciją ir įtraukiau savo norų sąrašą!

Muziejui reiktų skirti bent valandą ir papildomo laiko pasivaikščioti mūšio lauke.

Informaciją apie muziejaus darbo laiką, kainas ir renginius rasite čia > 

*****

Trečioji dienos stotelė – Ostrudos pilis. Tai – XIV a. Kryžiuočių pastatyta tvirtovė, pastatyta pačiu didžiausiu Vokiečių ordino klestėjimo laikotarpiu.

1381 m. Lietuvos kariuomenė, vadovaujama didžiojo kunigaikščio Kęstučio, užpuolė beveik baigtą statyti pilį. Senasis medinis pastatas sudegė, o naujasis taip pat buvo apgadintas; remonto darbai tęsėsi iki maždaug 1397 m. Dėl savo statuso ir padėties Ostrudos pilis buvo svarbiausias Ordino valstybės pietinės sienos gynybos sistemos elementas.

Ostrudos komtūras žuvo 1410 m. liepos 15 d. vykusiame Žalgirio mūšyje. Vėliau, liepos 18 d., pilį užėmė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė. Karaliui Vladislovui Jogailai leidus, didžiojo magistro Ulricho fon Jungingeno, Ostrudos komtūro ir kitų mūšyje žuvusių Ordino dignitorių palaikai buvo atvežti į Ostrudą, o vėliau perkelti į Malborką.

Pilis nedidukė, bet išsiskiria tuo, kad galima pasimatuoti riterių šarvus, šalmus. O aštrių pojūčių mėgėjams – rūsyje įrengta kankinimo įrenginių ekspozicija.

Ostrudos pilis

Mums labai patiko matuotis riterių šalmus ir šarvus

Galvojate, lengva būti riteriu?:)) Vien šarvus ir šalmą panešti reikia nemažai jėgų, o kur dar šarviniai marškiniai, kojų aptaisai, net sunku įsivaizduoti, kaip dar ir kautis reiktų

Kankinimų salėje daugybė įrenginių su iliustracijomis, brrrr, net baisu įsivaizduoti

Daug dėmesio skirta Napoleono viešnagei Ostrudos pilyje (1807 m. vasario 21 d. – balandžio 1 d.) paminėti. Bonapartas čia įkūrė savo vadovybės štabą, iš ten jo kariuomenei buvo duodami imperatoriškieji įsakymai. Šis laikotarpis buvo vienas iš etapų, vedusių prie Lenkijos valstybingumo atkūrimo, įkuriant Varšuvos kunigaikštystę. 

Napoleono armijos karys

Daugiau apie pilį ir muziejų skaitykite čia > 

Ostrudos mieste yra kur pasivaikščioti, apsistoti nakvynei. Jo teritorijoje yra penki ežerai. Miestas garsėja puikiu paplūdimiu, dengtu amfiteatru ir promenada. Drvenckio ežere plaukioja laivai.

Apie kitas nepaprastai įspūdingas pilis ir plaukimą laivu žole skaitykite II-oje dalyje >

*****

Šis vizitas yra BRIDGE projekto dalis ir vykdomas pagal „Interreg South Baltic“ programą 2021–2027 m.