Slider

Juodkalnija. Gražiausi maršrutai automobiliu

2022 m. birželio 24 d., penktadienis

Pirmiausia, kas šauna į galvą, kai manęs prašo apibūdinti Juodkalniją, tai šalis "all in 1" arba "viskas viename". Todėl, kad šioje plotu mažoje šalyje yra viskas, ko gali ieškoti keliautojai: jūra, pliažai, jaukūs senamiesčiai, kalnai, ežerai, kanjonai, vandens pramogos jūroje, raftingas kalnų upėse, hikingas, kaimo turizmas (mums visiškai neįprastas, nes kalnuose). Nuo palmių iki snieguotų viršūnių. Jeigu pajūrį gali lyginti su Italija, tai aukštai kalnuose randi panašumų su Norvegija, tik labai šilta.

Trumpai pristatysiu šią mūsų šeimos ilgai lauktą ir svajotą kelionę į Juodkalniją.

2 val. skrydis Vilnius – Dubrovnikas (Kroatija) su Airbaltic, labai patogu ir greita, išvengėme mažiausia 4-ių dienų pirmyn-atgal kelionės automobiliu, turėjome net 13 dienų Juodkalnijoje +1-ą nakvynę prieš skrydį Dubrovnike (negalėjome praleisti progos dar sykį aplankyti jo senamiesčio).

Nuo Dubrovniko iki Orahovac kaimelio-miestelio tik 67 km, važiuoti buvo numatyta apie 1,5 val, bet prie Juodkalnijos muitinės dėl visiškai neaiškių priežasčių prastovėjome net 2 val, o muitinėje mums tik patikrino pasus ir viskas – sugaišome lygiai 2 minutes. Na, bet labai nenustebome, internete buvome apie tai skaitę.

APIE AUTONUOMĄ. Tikrai puikus sprendimas buvo rezervuoti mašiną gerokai iš anksto. Autonuoma ir Kroatijoje, ir Juodkalnijoje tikrai nepigi, ieškojau visokių variantų, bet pigiau kaip už 700eur 2 savaitėms su pilnu draudimu ir įskaičiuotu leidimu įvažiuoti į Juodkalniją (daug kur už tą leidimą reikia papildomai mokėti apie 40-50eur), neradau. Tiesa, ne automatas būtų šiek tiek pigiau, bet nežymiai. 700eur (50eur/dienai) atrodė labai nepigu, bet patikrinus autonuomos pasiūlymus likus kelioms dienoms iki kelionės, pasirodė, kad už tokį pat automobilį prašė jau apie 1200eur BE pilno draudimo!

Atvykus greitai susirandome autonuomos kioskus tik išėjus iš oro uosto. Prieš 3 mėn. užsisakėme iš ČIA > nediduką Volkswagen Polo automatą (vyro atostogos buvo su klaustuku, tad automatas buvo reikalingas man), tačiau gavome kur kas didesnę Škoda rapid – 5 asmenų šeimai daug geresnį variantą.

Tiesa, atvykus autonuomos vaikinukas pasiūlė pilną draudimą už 18eur/dienai! Pala pala, sakau, juk laiške žadėjot 8eur/dienai? Vaikinukas nusišypso, OK, 8eur (gudri mama neleis apgauti!). Mokėti galima ir kortele, ir grynais. Jokio užstato nereikia.

Ar Juodkalnijoje reikia galingo automobilio? Aišku, galingesnis visada geriau, bet mūsiškė Škoda su 1,0 l varikliu veždama 5 žmones lipo kalnais be jokių ožių.

Nusprendėme gyventi vienoje vietoje Kotoro įlankoje arba Boka Bay, kad galėtume kasdien per savo balkoną grožėtis nuostabiais vaizdais. Ar tai patogiausia vieta kelionėms? Turbūt ne. Pigiausia? Irgi ne. Bet neabejotinai viena gražiausių!

Nuotraukose vaizdai iš mūsų balkono-terasos ir netoliese esančio laukinio pliažiuko.

Netoliese esančioje parduotuvėje pirkdavome šviežias midijas po 2eur/kg

Dienos maršrutas: BUDVA – SVETI STEFAN – PETROVAC

BUDVA – populiariausias ir didžiausias Juodkalnijos kurortas. Mūsų tikslas – aplankyti jo senamiestį. Senamiestis nedidelis, bet jaukus, užteks 1-1,5val. laiko jį apžiūrėti ir dar kokioje kavinukėje pasėdėti.

Pasivaikščiojome po senamiestį, užlipome ant gynybinės sienos (3.5eur), išgėrėme kavos, suradome Budvos simbolį balerinos skulptūrą, iš toliau apžvelgėm Mogren pliažą ir... vieningai pasidžiaugėme, kad neapsistojome Budvoje. Kurortas triukšmingas, daug žmonių, daug viešbučių, be abejo ir naktinių pramogų. Žinoma, kiekvienam savo. Jeigu mėgstate atostogauti viešbučiuose su maitinimu, baseinais, tada Budva jums.

Mogren pliažas
Budvos senamiestis
Sveti Nikolo sala su gražiu pliažu, galima nuplaukti laiveliu iš Budvos
Citadelės siena
Mocarto kavinėje

Budvos balerina. Skulptūra sukurta pagal 14-metės serbės, bėgikės su kliūtimis, atvaizdą. Įdomu, kad šią sportininkę skulptorius sutiko ne Budvoje, o Kroatijoje, Makarska kurorte, kur ji atostogavo su tėvais.

Budvos uostas

Gražiausias vaizdas į Budvą iš Vista Vidikovac panoraminio restorano. Jis yra visai šalia Kotoro-Budvos kelio, pamatysite važiuodami. 


Iš Vista Vidikovic restorano aikštelės

Bet Budvą pirmiausia mes atsiminsime kaip kol kas brangiausio parkingo vietą. Apvažiavome prie senamiesčio esančias parkingo aikšteles, jose buvo lygiai nulis vietos, tad pavažinėję aplink, prie statybų aikštelės pasistatėme mašiną. Nepastebėjome kažikur prie žiedo pastatyto sustoti draudžiančio ženklo.

Grįžtame prie mašinos, o mašinos – nė kvapo! Einame aplink, randame ženklą, kad mašinos bus nutempiamos, bet nei kur kreiptis, nei jokio tel. nr. NĖRA. Gerai, kad taksistai viską žino. Sako, nuvešiu jus į aikštelę už 20 eur. O kur ta aikštelė? Miglotai mykia, kad prie med. punkto. Žiūriu maps.me, iki tos vietos važiuoti 1,5km. Nu ne, 20eur nemokėsim. Tada radome kitą taksą už 10eur, vaikai liko laukti, nes visi 5 netilpome.

Prie komunalna policija kiosko aikštelėje jau visa eilė tokių nelaimėlių, o nutempėjai kosminiais greičiais veža į aikštelę vis naujus automobilius...

Gavome 40eur baudą už eismo taisyklių pažeidimą. Kitame kioske – kvitas 65eur už nutempimo paslaugas. Tada su kitais ėjome į už 300m esantį banką-kioską (primenu, kad lauke tik +33 karščio, o vaikai sėdi kažkur palikti...). Ten su tokiais kvitais eilė "kolegų". Eilė slenka vėžlio žingsniu.

Banke baudą reikia susimokėti TIK GRYNAIS!!!! Už grynųjų operaciją +2,5eur... Viso 117,5 eur už viską ir ačiū Budvai!

Grįždami matėme, kaip iš mūsų buvusio "parkingo" jau tempė kitą auką. Nors kai kurios mašinos kaip stovėjo mums atvykus po draudžiamu ženklu, taip ir toliau stovėjo, gal vietinių?

Nulėkėme į SVETI STEFANĄ. Randome nemokamą parkingą netoli Miločer vilos, nuėjome atsigaivinti į jūrą, nes jau garavome nuo karščio ir rūpestėlių. Parkingo koordinatės: 42.261246 18.895702

Miločer vila
Neilgas takas per kalniuką nuo Miločer pliažo iki Sveti Stefan 

Vėliau, per kalniuką perėjus – prieš akis žymusis viešbutis-sala. Į jį taip paprastai nepapulsi, anksčiau būdavo galima su ekskursijomis, bet šiuo metu viešbutis, berods, nedirba.

Tvirtovė saloje pastatyta 1442 m, kad vietiniai galėtų apsiginti nuo turkų. Vėliau ten esančiame miestelyje gyvendavo iki 400 žmonių. XX a. viduryje dauguma gyventojų emigravo, beliko tik kelios dešimtys O 1960 m. atidarytas viešbutis, kurį pamėgo Europos ir Holivudo žvaigždės.

Anksčiau pliažuose prie salos gultai kainuodavo 100eur už komplektą, o dabar – gali pliažintis nemokamai. Čia jau vietinės bendruomenės nuopelnas.

PETROVAC. Tik 9 km nuo Sveti Stefan. Papietavome krantinėje ir leidomės į trumpą pasivaikščiojimą "Sveikatos" taku Petrovac-Rezevici. Takas prasideda prie Danica hotel, kur yra ir parkingas, 2,5eur/val, todėl yra vietos, o pigesnėse aikštelėse, deja, ne.

Pirmyn-atgal 3km, asfaltuotas, tinkamas su vaikais, vežimėliais, paspirtukais. Gražūs pakrančių vaizdai, keli apšviesti tuneliai, o pabaigoje nebaigtas viešbutis-vaiduoklis ir galbūt Peraziča beach (mes nesimaudėme, nes norėjome iki saulėlydžio spėti į dar vieną kol kas ne visų atrastą vietą).

Dienos pabaiga ir apdovanojimas – saulėlydis apžvalgos aikštelėje prie mažulytės Sveti Sava cerkvės. Aikštelės koordinatės 42.257863, 18.900862. Pasiimkite vyno ir užkandžių, pirškitės ar prisipažinkit meilėje, stebėkite ne tik saulėlydį, bet ir įvairiausias neįtikėtinas fotosesijas.

Dienos maršrutas: Budva (tik pravažiuojant) – Kosmač tvirtovė – Cetine – Lovčen kalnas ir Njegušo mauzoliejus – Kotoro serpantinas

Pakeliui stabtelėjome kavai ir ledams kavinėje "Panorama" (koordinatės 42.184829, 18.514999).

Kosmač tvirtovė – piečiausia Austrijos-Vengrijos imperijoje, pastatyta 1850 m. maždaug 800 metrų virš jūros lygio. Nuo parkingo aikštelės eiti kokius 500m, bet galima dar truputi pavažiuoti iki keliuką užtveriančių vartelių, tada eiti liks dar mažiau. Pati tvirtovė kažkuo neypatinga, bet verta užlipti iki jos, kad galėtumėte pasimėgauti Budvos rivjeros vaizdais.

Pakeliui sutikta gana grėsmingai atrodanti šeimynėlė :) Jei sutiksite, išlikite ramūs ir nesidarykite su jais asmenukių!

Kosmač tvirtovė

Cetinė – istorinė ir dvasinė Juodkalnijos sostinė. Ilgai neužsibuvome. Užėjome į vienuolyną ir į šalia esančią bažnyčią, kurioje palaidoti Juodkalnijos valdovai. Mieste yra Nacionalinis muziejus, į kurį būtų buvę įdomu užsukti ir ramiai iš arčiau susipažinti su šalies istorija, bet ne su tokia gausia šeima. Šiek tiek istorinių faktų visada parenku ir pateikiu šeimai, bet muziejų šį kartą nelankėme.

Koplyčia su valdovų kapais

Pakeliui link Lovčeno papietavome Monte Rosa Hotel restorane, verta sustoti.

Lovčenas − kalnas ir nacionalinis parkas Juodkalnijos pietvakariuose. Lovčeno kalnų masyve ir viename gražiausių Juodkalnijos nacionalinių parkų pastatytas mauzoliejus didžiajam tautos poetui, filosofui ir strategui Petarui II Petrovičiui Njegušui. Labai įdomi ir ilga mauzoliejaus statybų istorija.

Už ėjimą tuneliu (pasiruoškite kokiems 300 laiptelių, kaip be to Juodkalnijoje) ir muziejų teks susimokėti berods po 2,5eur. Ir už įvažiavimą į nacionalinį parką dar po 3 eur. Bet negailėkite, vaizdai verti milijono. Į šią vietą važiuokite tik esant geram orui, kitaip nieko nepamatysite per debesis. Giedrą dieną nuo šio kalno matosi ir jūra, ir Skadaro ežeras. Mums užkilus dangų dengė švelnus degančių miškų dūmų šleifas, sklindantis nuo Kroatijos, bet vis tiek matėsi labai toli.

Iki tunelio irgi reikia palypėti

Njegušo mauzoliejus

Njegušo skulptūra

Lubos išklotos 18kg aukso, o Njegušo statula sveria 25 tonas. Jai čia užkelti-užvilkti ir buvo pastatytas tunelis.

Tradicinis šuoliukas :)

Žemyn daug gražiau nusileisti dešiniuoju kalno šlaitu, t. y. senuoju keliu, o ne tuneliu. Čia tiems, kas nebijo aukščio. Kaip jį rasti? Iš apačios šis takas užtvertas, o iš viršaus leisdamiesi jį rasite užlipę ant tunelio stogo.

Dienos pabaigoje desertas – nusileidimas Kotoro kopečiomis arba tiesiog ypač smagiu serpantinu žemyn iš kalnų. Rekomenduoju būtent leistis šiuo serpantinu, o ne kilti į viršų, nes leisdamiesi galėsite grožėtis atsiveriančiais vaizdais.

Kelias statytas 1880 metais, tad labai siauras ir kartais prasilenkiant norisi būti vairuotojo vietoje, jei mašinos ratas atsiduria visiškai šalia neaptverto skardžio.

Leidžiantis nuo kalno į Kotoro įlanką yra ne viena apžvalgos aikštelė, vaizdai gniaužia kvapą.

Jei važiuosite, stabtelkite serpantino viršuje esančiame restorane puodeliui kavos ar taurei gėrimo, nes čia vaizdas turbūt geriausias Juodkalnijoje!

Tiesa, tądien, kaip ir kelias paskutines dienas, tvyrojo ypatingas karštis +32 - +36C, tad įlanka ir kalnai paskendę švelnioje migloje, fotografuoti ne pats geriausias laikas, nes viskas tiesiog MĖLYNA!

Pusdienio arba popietės maršrutas: Tivatas – Luštica bay

O tiksliau, popietė prabangioje Tivato jachtų krantinėje – Porto Montenegro ir nekilnojomo turto vystytojų sukurtame prabangiame apartamentų komplekse – dirbtiniame kaimelyje Luštica bay.

Porto Montenegro mums šiek tiek priminė Monaką – jachtos, palmės, viskas iščiustyta, "išgliancinta", prabangių ženklų parduotuvės, daug baltos spalvos, prabangiai apsirengusios merginos, tingiai gurkšnojančios kokteilius stilingose pakrantės kavinėse, garsiai telefonais reikalus tvarkantys rusų ir italų verslininkai...

Milijonieriai, KUR JŪS?

Po krantinę pasivaikščiojome neilgai, nes buvo TAIP KARŠTA, kad net kavos nesinorėjo prisėsti išgerti. Ir, tiesą pasakius, buvo kažkaip ne visai jauku.

Įdomus faktas iš vietinės spaudos – pasirodo, kad net rusų milijardieriui R.Abramovičiui brangoka čia prišvartuoti savo 140m jachtą "Eclips", už parą reikia mokėti 5656eur, tad jis plūduriuoja šalia Tivato. Ką gi, turtuoliai irgi taupo. O gal spauda meluoja, kas žino...

Kavą ir koktelius gėrėme labai gražiame ir jaukiame, nors ir dirbtinai sukurtame Luštica bay – 14 km nuo Tivato. Luštica bay – tai apartamentai, viešbučiai, jachtų uostas, restoranai, molas su švyturiu. Čia atvažiuoti ir būti gali ne tik apartamentų gyventojai, nereikia išsigąsti šlagbaumų prie įvažiavimų. Stovėjimas nemokamas. Labai gražus ir pliažas, verta atvažiuoti ir pasipliažinti, ir šiaip pavakaroti.

Nupaparacinta blogerė :)))

Dienos maršrutas: Orahovac – Budva – Rijeka Crnojevica – Medun – Korita – Grlo Sokolovo - Delaj (kelionės trukmė 12,5 val., nuvažiuota 270 km).

Pro Budvą pralekėme tik trumpai stabtelėdami keliose apžvalgos aikštelėse pasigėrėti kalnų ir jūros panoramomis.

Geresnis kelias iki Rjeka Crnojevica veda per Cetinje, bet mes leidomės kitu, anot navigacijos, trumpesniu, siauru ir vingiuotu keliu. Nesigailėjome, nors kelias nekoks, bet kalnų panoramos tokios gražios! Kuo arčiau Skadaro ežero, tuo gražiau.

Rijeka Crnojevica – mažas kaimelis, gyvas vasaros sezonu, jame nuolat gyvena tik apie 60 žmonių. Turistų nedaug, nes dideli autobusai tokiais serpantinais nevažiuoja. Kaimelyje yra senutėlis gražuolis akmeninis tiltas, 2 restoranai, kempingas prie pat upės (norėčiau jame apsistoti). Jei jau čia atvyksite, rekomenduoju plaukti motorine valtimi į Skadaro ežerą. 1-2 val. maršrutai, nuo 25 iki 70eur už valtį. Plius, suaugusiems teks nusipirkti nacionalinio parko bilietą už 3eur.

Mes pasirinkome 2 val. plaukimą, tiek visiškai užtenka. Tikrai puikus plaukimas! Pradžioje upe, vėliau ežeru, maudynės. Per karščius pati geriausia atrakcija! Ir vėl nuostabūs ežero, kalnų, vandens lelijų vaizdai. Netgi pamačiau vandens riešutą- agarą, jo čia daugybė. Taip pat daug įvairių vandens paukščių.

Po plaukimo neskubiai papietavome restorane prie tilto, keptas karpis buvo puikus.

Šiek tiek pakilus į kalną, apžvalgos taške Pavlova strana, atsiveria viena iš labiausiai pribloškiančių panoramų Juodkalnijoje. O kai dar suvoki, kad ką tik plaukei ta upe, mmm...

Kelias toliau vedė per Podgoricą – Juodkalnijos sostinę. Miestas dideliame slėnyje, garsėja karščio rekordais. Ir tikrai, automobilio termometras rodė +38C. Pravažiavome miestą ir tiek.

Sekmadienį miestas lyg išmiręs, parduotuvės nedirba. Vaikams sostinė priminė Panevėžį, bet aš sakyčiau, kad Panevėžys kur kas gražesnis.

Medun miestas-tvirtovė yra už 13 km nuo Podgoricos. III a. pr. – IV a. pab. pr. Kr. miestas Medunas (arba Meteonas) buvo viena iš pagrindinių Ilirijos genties gyvenviečių, valdžiusi visą Skadaro ežero baseino teritoriją. Ši tvirtovė buvo labai strategiškai svarbi: nuo aukštos uolos, ant kurios buvo pastatyti įtvirtinimai, buvo aiškiai matoma teritorija Podgoricos ir Tsemovsko lauko kryptimi.

Šiuolaikinio istorinio-kultūrinio komplekso „Medun“ struktūroje, be Ilyrijos tvirtovės liekanų, yra XVIII amžiaus Šv. Mikalojaus bažnyčia ir gimtoji gubernatoriaus Marco Milyanovo namai, kurie dabar įrengti kaip memorialinis muziejus. Marco Milyanovas yra garsus Juodkalnijos karys ir rašytojas, vienas žinomiausių nacionalinių didvyrių. Jis gimė Meduno kaime 1833 m. Įdomu, kad išmoko rašyti tik būdamas 50 metų, o jo knygos buvo išleistos tik po mirties. Dukra taip pat buvo karė ir karo herojė.

Nacionalinio didvyrio garbei paskambinome varpu

Nuo Medun iki Korito gyvenvietės veda 4-tas panoraminis kelias. Kelias pradžioj tiesiog serpantininis, bet kuo toliau tuo siauresnis ir prastesnis. Mūsų tiksle – gyvenvietėje Korito – oro temperatūra jau TIK +28C. Čia jau oras daug lengvesnis, gamtovaizdis visiškai kitoks. Įdomiausias dalykas, kad čia, aukštai kalnuose yra sostinės gyventojų vasarnamiai, kur jie slepiasi nuo kaitros. Tik jei pas mus vasarnamiai išpuošti gražiausiais augalais, čia – gana skurdi aplinka. Ką jau ten ant akmens užauginsi...

Sodo namelis

Bet žmonės čia ilsisi, švenčia, muzika sklinda, karvės keliu vaikšto, arklių ir avių bandos ganosi. Visai kitokia Juodkalnija.

Nuo parkingo iki mūsų tiklo – Grlo Sokolovo pėsčiųjų maršrutas 2,5 km, apie 30 min į vieną pusę. Bet jau vakarėjo, tad dardėjome akmenuotu keliuku kol galėjome, tada 15 min ėjome ir vuolia – nuostabi jau Albanijos kalnų panorama, galingas tarpeklis ir 2 suoleliai meditacijai. Prie tokio vaizdo labai tiktų ir koks pikniko krepšelis ar vyno taurė (nepamirškit!). Tiesa, jei norite dar įspūdingesnių vaizdų ir nuotraukų, reiktų čia atvykti iki pietų, nes vakare tarpeklį dengia šešėlis.

Atgal galima grįžti kitu takeliu, bet mūsų mašina buvo palikta vidury keliuko, tad grįžome tuo pačiu. Prie parkingo galima prisipilti šaltinio vandens. Taip pat nedidelis restoranėlis (tikrai per stipru jį taip vadinti), kur galima nusipirkti gėrimų, traškučių, taip pat pernakvoti mažyčiuose mediniuose nameliuose.

Juodkalnijoje rugpjūčio mėnesį 19 val. jau pradeda temti, o 20.30 jau visiškai tamsu, tad meldžiausi, kad spėtume į Delaj kol dar visai nesutemo. Kelias švelniai tariant egzotiškas, labai nepaskubėsi. Bet spėjome!

Delaj – Jėzaus Kristaus skulptūra ir 12m kryžius, JAV gyvenančių juodkalniečių dovana Tėvynei.

Sutemoms vis tirštėjant leidomės į Podgoricos slėnį, ir vėl vaizdai buvo pasakiški! Mėlyni kalnų kontūrai, paskutinių saulės spindulių užuominos, miesto žiburiai – tikra pasaka, kurią fotografavome tik akimis toliau besileisdami serpantinais žemyn.

Pastebėjimai:

  • jei kartosite mūsų maršrutą, išvažiuokite kuo anksčiau, nes Juodkalnijoje tikrų autostradų praktiškai nėra, 100km teks važiuoti 2-2,5 val
  • vasarą pasiimkite pakankamai vandens ir užkandžių, nes kaimeliuose nebūtinai rasite parduotuvę. Vandens gavome tik Korito esančiame labai savotiškame restorane-užeigoje-kaimo turizmo objekte:)


3 dienų maršrutas į/po Durmitoro nacionalinį parką

Sugalvojome, kad metas traukti į vėsesnes vietas – į Durmitoro nacionalinį parką. Nuo pajūrio kelias veda pro Podgoricą, o už jos – upės Morača kanjonu. Tai pats populiariausias turistinis maršrutas Juodkalnijoje. Ir aišku kodėl – vaizdai NUOSTABŪS, nespėji fotografuoti akimis.

Kelią Morača upės kanjonu buvo sumanyta statyti jau XX a. pradžioje, bet pradėtas tik 1955 m., statybos truko net 7 metus, buvo tikrai nelengvos. Statybų metu žuvo 43 žmonės.

Kelyje keletas apžvalgos aikštelių, bet norisi stoti kas kelis kilometrus, hm... Pirmas mūsų ilgesnis sustojimas – tiltas per Moračą. Atrakcija adrenalino mėgėjams ar šiaip pabusti po ilgo važiavimo automobiliu (mes iki čia nuo Orahovac važiavome 2,5val. ). Prieš kelis metus per potvynį upė nunešė tilto lentas, liko tik "griaučiai". Bet tiltas tiktai naudojamas vietinių gyventojų, kurie gyvena kitapus upės.

Šiek tiek pavažiavus į priekį galima nusileisti ir prie upės. Tilto koordinatės 42.577301, 19.354548

Toliau sukome į upės Mrtvica kanjoną. Ši diena – nuostabių spalvų ir nuotraukų be filtrų diena. Bet kartu šiokio tokio nusivylimo savimi. Nežinau ar jums taip būna, kad viską lyg gerai suplanuoji ir... lemiamu momentu sutrinki, išsimuši iš vėžių, pasimeti?

Turėjome pasivaikščioti vaizdingu taku ir upės Mrtvica kanojonu iki Norų arkos (Kapija želja), bet... nuėjom į priešingą pusę... (pasklydau maps.me žemėlapyje). BET, gerai, kad ten irgi buvo takas, pasigrožėjome senuoju Danilovo tiltu, upės Mrtvica kanjonu, Mrtvicos ir Moračos upių santaka, seno malūno liekanomis, barzdotais medžiais. Sutikome netgi dvispalvį driežą ir gyvatę (taip, Juodkalnijoje yra gyvačių).

Danilovo tiltas

Grįžus atgal ir pagaliau supratus, kur iš tiesų reikėjo eiti, šeima pasakė griežtą NE tolimesniam vaikščiojimui prie +34C. Na, ką gi, vis tik kad ir ne tuo taku, bet pasivaikščiojimas buvo gražus ir karštis mūsų neįveikė! Ties upių santaka yra nedidelis kempingas, ten galima nusimaudyti.

Danilovo tiltas 42.725634, 19.362482, parkingas 42.724507, 19.362772, Norų arka 42.733585, 19.333528

Jei norite kartoti mūsų maršrutą, eikit eper tiltą ir sukite į dešinę pagal ženklus. Jei norite prie Norų arkos, nuo parkingo eikite pirmyn, apie 1,5val apie 3,5km į vieną pusę arba bandykite dar pavažiuoti iki asfalto galo (toks labai šiaip sau keliukas, geriau nieko priešais nesutikt) ir eisit tik 20min.

Papietavome Kolašine restoranėlyje "Vodenica". Visai neblogai. Porcijos, kaip ir visur Juodkalnijoje didelės, mes 5 žmonėms Juodkalnijoje dažniausia imdavome 3 antrus patiekalus, kartais +1 sriubos ir sočiai užtekdavo visiems.

Vakarėjant buvome prie Taros kanjono ir garsiojo Djurdevič tilto pastatyto 172 m virš Taros upės. Pasigrožėti Taros kanjonu ir tiltu galima keliose apžvalgos aikštelėse abiejose tilto pusėse.

Ir, aišku, praskridome zip line virš kanjono! Puiki puiki pramoga! 850m greičio ir nuostabių vaizdų už 20 eur buvo tikrai verta. Zip line kaina 10, 15 ar 20eur už skrydį, priklausomai nuo jo ilgio ir vietos.

Vakare pasiekėme Žabljaką, Durmitoro nacionalinio parko centrą. Miestas yra beveik 1500 m virš jūros lygio, aukščiausiai Juodkalnijoje. Žiemą - slidinėjimo kurortas, vasarą siūlantis dar daugiau pramogų gamtos mylėtojams: hikinimą, jodinėjimą, uogavimą, grybavimą, kaimo turizmą ir t.t.

Atvažiavę į Žabljaką pagaliau pajautėme +26C VĖSĄ. Apsistojome prieš porą dienų per booking.com rezervuotuose apartamentuose privačiame name už 56eur 5 asmenų šeimai. Tokiame namelyje lyg iš pasakos. Arba iš mūsų tėvų sodų :) Mieli šeimininkai, nekalbantys jokia kita, tik savo kalba, pavaišino mus rakija ir naminėmis mėlynių sultimis. Dukroms aplinka netgi visai egzotiška pasirodė. Kurgi ne, kai lauke girdisi karvių mykimas, vištų kudakavimas!

Netoliese esančiame supermarkete prisipirkome visokiausių gėrybių ir pavakarieniavome namuose.

II diena. Čurevac viršukalnė – Savin Kuk viršukalnė – Crno jezero (Juodasis ežeras) – Sedlo perėja – Plužine

Kitą rytą gan anksti kėlėmės, nes buvo numatyta labai turtinga dienos programa.

Pirmas dienos objektas – Čurevac viršukalnė. Startavome apie 9 val ryto, kai termometras rodė dar tik +19C, bet saulei šviečiant ir einant buvo labai šilta, tad vandens irgi reiktų nepamiršti.

Nebloga panorama atsiveria ir paėjus tik 10 metrų nuo parkingo, čia tiems, kas tingi ar negali eiti. Pasiliekantys parkinge gali tuo metu pvz. pauogauti ar pagrybauti.

Daugybė žemuogių rugpjūčio mėnesį!

Prie tako yra nacionalinio parko būdelė, reikia pirkti bilietą po 3eur/žmogui, nacionalinio parko lankytojo bilietas. Šio bilieto neišmeskite, jo prireiks einant prie Juodojo ežero (Crno jezero).

O pačią viršukalnę, esančią 1626 m aukštyje, pasiekėme per maždaug 30 min. Ėjimas nėra sudėtingas, bet kedai ar kalnų batai pageidautini (nors viena mūsų dukra ėjo su basutėmis, ir ką tu jai). Takelis išmintas, taip pat yra nužymėtas maps.me programėlėje.

Antras dienos objektas – Savin Kuk viršukalnė. Mėgstantiems hikinti yra nelabai lengvas visos dienos maršrutas į viršukalnę, bet mes rinkomės keltuvą. Keltuvas iš dviejų dalių, pirmas kelia į 1907 m aukštį, o pasikėlus antruoju ir palipus kokias 15-20 min pasiekėme 2313 m Savin Kuk viršukalnę.

Atrakcija ir pats atviras keltuvas, ir NUOSTABŪS vaizdai viršuje. Jau užkilus atrodo viskas WOWWW!!!, bet palipus iki pat viršaus vaizdai tiesiog FANTASTIŠKI! Matosi Juodasis ir keli kiti ežerai, Žabljakas, Bobotov Kuk viršukalnė.

Mums orų ir kalnų dievai buvo gailestingi – nuostabus oras leido mėgautis nepaprastais vaizdais. Bet ir vėl, jie nenufotografuojami – jų dydis, erdvė, skardžių aukštis.

Keltuvo darbo laikas 10-16val., nuo viršaus paskutinis reisas 15.15val. Bilietai suaugusiems 7eur, vaikams – 5eur. Keltuvo koordinatės 43.122315, 19.103314

Kildami pasiimkite vandens, patogiau apsiaukite. O jei pasiimsite vyno ir užkandžių, nepasigailėsite ir mane geru žodžiu minėsite.

Patarčiau atvažiuoti iki 14 val, tada tikrai viską spėsite. Mes užtrukome apie 2 val., nusileidus skaniai papietavome, prie keltuvo yra pora restoranų. Jei kilsite su vaikais, nusileidus galite juos apdovanoti pasikarstymu virvių trasoje.

Turbūt skaniausias vynas ir sumuštiniai gyvenime buvo suvalgyti būtent ant šio kalno :)
Tolumoje matyti Juodasis ežeras

Crno jezero arba Juodasis ežeras – turbūt populiariausias objektas šalia Žabljako, čia atvažiuoja ir turistiniai autobusai, tad žmonių daug. Prie ežero yra nemokamas parkingas, bet reikia susimokėti nacionalinio parko mokestį 3eur/žmogui, jei kitur dar nemokėjote.

Prie ežero yra restoranas, daugybė suoliukų, vaikams žaidimų aikštelė ir nedidelis nemokamas kliūčių ruoželis. Jei šilta, galima maudytis, degintis. Yra žiedinis takas aplink ežerą, apeinamas per 1,5-2val. Mes su vyru apėjome per 1val 25min, o vaikai per beveik 2val. Kodėl atskirai ėjom? NE, ėjome kartu! Bet parėjome atskirai, nes gi reikia lėkti, paskui nusukti ne į tą taką, pasimesti be jokių ryšio priemonių, sugadinti tėvams kokį milijoną nervų ląstelių... Bet viskas baigėsi laimingai, merginos visai neišsigando ir net džiaugėsi nuotykiu. Ir mes jų nepribaigėm!

Ežeras be galo gražus, nuolat keičiantis spalvas, priklausomai nuo apšvietimo. Vietomis žydras, vietomis smaragdinis.

Tikėjausi, kad takas bus lengvas pasivaikščiojimas (taip visiems buvau pažadėjusi, ups), bet reikėjo ir palipti aukštyn-žemyn.

Jei kartočiau dieną, gal nebeičiau aplink ežerą, o tiesiog paėjėčiau šiek tiek į vieną pusę, šiek tiek į kitą, pačilinčiau prie ežero, pabraidyčiau ar pasimaudyčiau.

Takas su vežimėliais nepravažiuojamas, bet šiek tiek į abi puses paeiti galima, tai ir bus gražiausios vietos. O taku svarbiausia neiti su guminėm šliopkėm.

Apėjus ežerą ir pagaliau sulaukus dukterų leidomės Plužino link. Kelias pro Sedlo perėją (Sedlo pass 1907m) tik 30 km, bet kokio grožio!

Važiavome jau leidžiantis saulei ir ilgėjant kalnų šešėliams, bet vis tiek buvo TAIP GRAŽU... Jokia nuotrauka to negali perduoti, deja...

Prisipažinsiu, ĮSIMYLĖJAU Dormitoro nacionalinį parką! Tokia ramybės, begalinės erdvės ir gamtos grožio pilna vieta. Mes ten praleidome tik vieną dieną, bet ji buvo visko pilna. Juodkalnija tuo ir nuostabi, kad čia yra visko – vieną dieną mėgaujiesi pajūrio malonumais, grožiesi palmėmis, o kitą – kvėpuoji gaiviu kalnų oru ir mėgaujiesi visiškai kitokiu gamtovaizdžiu. N-U-O-S-T-A-BU!

Jeigu galėčiau viską kartoti, Durmitorui būčiau skyrusi dar vieną dieną, per kurią ramiai eičiau aplink Juodąjį ežerą, aplankyčiau dar Vražje jezero (dar vieną nepaprasto grožio ežerą) ir šviesesniu metu kirsčiau Sedlo perėją.

Bet buvo kaip buvo, stojome ir nestojome grožėtis, fotografuoti daugybę kartų. Pakeliui daug suoliukų, mažų kavinukių, tad reiktų neskubėti ir mėgautis. Plužine buvome jau tik visiškai sutemus.

Piva ežeras (Piva Lake) arba tiesiog užtvenkta Pivos upė

Plužine yra ilgiausias zipline Juodkalnijoje Eco Piva Pluzine – skrydis 1400m, trunka 2 min, greitis 65km/val, kaina 20eur. Mes jo neišbandėme, bet turėtų būti įspūdingas.

***

Atvykę į Plužiną iš vakaro per Viber susiskambinome su Tara tour savininku, kuris kalba ir angliškai, ir rusiškai, sutarėme dėl raftingo. Buvau skaičiusi gerus atsiliepimus Tripadviser'yje ir ne tik nenusivylėme, bet ir galim drąsiai rekomenduoti.

KAIP VISKAS VYKSTA? Ryte apie 10val. iš Plužino atvykome į Ščepan pole esantį kempingą (apie 30min kelio), visiškai prie pat Bosnijos ir Hercogovinos sienos. Tada ramiai papusryčiavome (pusryčiai įskaičiuoti į kainą).

Apsirengėme hidrokostiumus ir batus, gavome gelbėjimosi liemenes ir šalmus. Kostiumų išdavėjas tiksliai "skenuoja" kūno apimtis.

Džipais nuvežė į vietą, plaukėme Taros upe 18km apie 2,5val iki Pivos ir Taros upių santakos. Plaukimas nėra sudėtingas, bet labai smagus, upė užtektinai vandeninga, skaidri, smaragdinė, daug slenksčių, nenuobodu.

Mūsų merginos raftingą išbandė pirmą kartą, prieš plaukiant buvo šiek tiek nerimo, bet liko labai patenkintos. Plaukiant sustojom porą kartų pasimaudyti, pailsėti, kas norėjo nuo uolų į vandenį pašokinėti. 3 iš mūsų išdrįso nušokti! Ne ne, aš jau nešokau :)

Po visko grįžome į kempingą, labai skaniai papietavome, kas norėjo mėsos, kas norėjo žuvies, visko suvalgyti nepajėgėme. Apie 15.30 atrakcija baigėsi.

Kaina suaugusiems su pusryčiais ir pietumis – 40eur, mūsų 13-metei – 30eur.

KĄ PASIIMTI? Vandens, kremą nuo saulės, telefoną.

Pamiršome vandeniui atsparų telefono dėklą, tai nepasiėmėme jo visai. O pasirodo, kad plaustuose telefonus galima sudėti į hermetiškus maišus ir pasiimti, kai reikia. Taigi, gaila gaila, bet foto iš to nuostabaus plaukimo neturime, tik tai, kuo plausto kaimynas pasidalino.

Dar vienas bonusas, jei plauksite šią Taros atkarpą – nors ir neilga, bet supervaizdinga kelionė upės Piva kanjonu, kelias vingiuotas, su daugybe tuneliu, o vaizdai vaizdai! Čia jau autobusinės ekskursijos tikrai neveža...

Pivos užtvanka

Apsilankymas Ostrogo vienuolyne – vienoje iš siūlomų Juodkalnijos TOP vietų sukėlė mums įvairių jausmų...

Ostrogo vienuolynas – veikiantis stačiatikių vienuolynas, įsikūręs uolose 900m virš jūros lygio. Jį XVII a. įkūrė vienas iš keturių pagrindinių Juodkalnijos šventųjų − Šv. Vasilijus Ostrožskis, kurio palaikai, pasak tikinčiųjų, turėdami gydomąją galią, pavertė Ostrogo vienuolyną populiariausiu piligrimų traukos centru visuose Balkanuose.

Piligrimai atvyksta melstis dėl kūno ir sielos ligų, moterys – prašyti susilaukti vaikų.

Vienas iš piligrimų ritualų – basomis užlipti nuo žemutinio iki aukštutinio vienuolyno.

Grįždami iš Durmitoro nac. parko, jau vakarėjant, raitėme serpantinus nuo Nikšič miesto, grožėjomės atsiveriančiomis panoramomis ir baisėjomės kalnuose įsiplieskusiais gaisrais .

Palikę automobilį aukštesniajame parkinge, puškavome laiptais link vienuolyno ir negalėjome atsistebėti į viršų lipančiais žmonių kiekiais. Atvykome 18 val., o Juodkalnijoje rugpjūtį apie 19 val. jau pradeda temti, 20.30 val. tamsu, nors į akį durk. Atvažiuodami vakare tikėjomės išvengti masės turistų ir maldininkų, bet prie vienuolyno radom jų MINIAS! Visa nedidelė šventoriaus aikštelė buvo TIRŠTAI užklota pledais, miegmaišiais, pagalvėmis, termosais, krepšiais su maistu (vakare buvo +31C), miegančiais ar besitaisančiais prigulti, rūkančiais maldininkais. O kur dar toje košėje maži vaikai... Ir kam tie atstumai ar praėjimai? Kokios kaukės?

Bandėm klausinėti, kas čia vyks, nesusikalbėjome, vėliau išsiaiškinome, kad visi šie žmonės susirinko priimti ligonių patepimo sakramento. Tikslas šventas, bet pandemijos metu tai atrodė mažų mažiausiai neatsargu...

Leidžiantis nuo kalno pro ore sklandančius dūmus mus lydėjo ryškiai raudona saulė, o sutemus patekėjo raudonas mėnulis. Keista dienos pabaiga...


KOTORAS

Kotoro senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, Juodkalnijos perlas, tikrai vertas aplankyti. Įkurtas prieš beveik 2000 metų romėnų, suklestėjęs viduramžiais. Buvęs ir laisvas, ir priklausęs įvairiems "šeimininkams". XV-XVIII a. buvęs Venecijos respublikos sudėtyje, todėl, jei įlanka iš viršaus primena Norvegijos fjordą, tai nusileidus į Kotorą tarsi papuoli į Italiją ar Veneciją.

Įdomus objektas – Šv. Jono tvirtovė, nusidriekusi šalia esančiam kalne. Lipti į ją patarčiau nuo ankstaus ryto, kokią 8 val. ryto, kol dar ne taip karšta ir saulė gražiai apšviečia įlanką.

Na, o mes per 2 savaites, gyvendami visai netoli Kotoro, mieste lankėmės ne kartą, bet kopimą į tvirtovę vis atidėliojome ir atidėliojome, kol nebeliko laiko ir teko lipti debesuotu oru ir dar nulipus gauti lietučio. Bet nieko, diena buvo vis tiek smagi, dukrų ir mamos kelionė.

Yra 2 būdai užlipti į tvirtovę. Pirmas – oficialus, mokamas. Iki kasos jau teks lipti laipteliais, o tada dar kokius 1350 pakopų (kažkas sugebėjo suskaičiuoti!).

Antras būdas – daug lengvesnis, nemokamas. Nors niekada to nedarome, bet šį kartą rinkomės apeiti kasas. Ne todėl, kad būtų gaila pinigų (8eur žmogui), bet dėl daug patogesnio ir trumpesnio kopimo.

Kelio pradžios koordinatės 42.426683, 18.774815, šalia upės. Tai yra maps.me pažymėtas kelias, kuriuo galima užkopti iki pat viršukalnės (manau, kad puikus hikingas ir ten vaizdai dar nuostabesni), bet galima prie XII a. bažnytėlės pasukti į dešinę ir perlipus langelį atsidurti tvirtovėje. Beliks labai nedaug laiptų pakopų.

Kaip bepasirinksite lipti, nepamirškite vandens!

Tos dienos minusas – debesys, o bonusas – Kotorą aplankęs kruizinis laivas. Per 2 savaites tai buvo vienintelis kruizinis laivas. Spėju, gal ir pirmas šią vasarą.

Slaptuoju keliu į tvirtovę
 
Teks ropštis per šį langelį
O štai ir Kotoras

PERAST

Du nuostabūs vakarai Peraste. Pirmas – susipažinti ir paskutinis – atsisveikinti su Juodkalnija.

Jaukus ir vaizdingas venecijiečių laikus menantis mažulytis Perast miestelis Kotoro įlankoje. Mažas, bet ypatingas. Atvažiuokite pasivaikščioti ir romantiškai pavakarieniauti.

Šalia miestelio 2 salelės – St. George su benediktinų vienuolynu (nelankoma) ir dirbtinė, žmonių supilta Our Lady of the Rock, kur galima nuplaukti už 5eur/žmogui.

"Madona ant rifo" arba "Dievo motina ant uolos", taip vadina antrąją salelę. Legenda sako, kad 1452 m. du broliai jūreiviai ant rifo rado Mergelės Marijos ikoną. Kai vienas iš jų sunkiai susirgo, abu karštai meldėsi ir ligonis pasveiko. Tada ikona buvo paskelbta stebuklinga ir patalpinta Peraste, šv. Nikolo bažnyčioje, bet vis dingdavo ir atsirasdavo ant rifo. Todėl žmonės nusprendė prie rifo supilti dirbtinę salą ir pastatyti joje bažnyčią. Šalia bažnyčios esantis pastatas buvo vadinamas "susitaikymo sale", čia vykdavo teismai ir buvo sprendžiami ginčai. Pastato nebeliko, stovi tik "susitaikymo stalas". Galite prie jo susitaikyti, jei atplauksite susipykę, sako, kad stebuklinga ikona padeda.

Our Lady of the Rock sala
St. George sala

Kiekvienų metų liepos 22 d. Peraste būna didžiulė šventė. Išpuoštų valčių virtinės plaukia į salą ir meta prie jos po akmenį, kad sala dar ilgai ilgai stovėtų.

*****

PASTEBĖJIMAI IR PATARIMAI

1. Rugpjūtis – Juodkalnijoje pats karščiausias ir labiausiai "apkrautas" turistais mėnuo. Mėgstu šilumą, bet prie +34 - +36C aktyviai keliauti jau sunkoka. Užtat geras laikas norintiems vaikštinėti po kalnus Durmitoro nacionaliniame parke.

2. Šalis maža, bet keliaujant nelabai yra kur įsibėgėti, nors keliai geri, tačiau vingiuoti, daug serpantinų. Planuojant važiavimo laiką, reiktų skaičiuoti 60km/val. vidutinį greitį.

3. Neblogai išvystytas visuomeninis transportas, bet jei norite pamatyti daugiau ir patogiau, reikalingas automobilis. Neklausykite patarimų, kad kalnuose reikia galingo automobilio. Mes turėjome Skoda rapid 1,0 litro varikliu ir ji mus 5 didelius žmones užvežė į visus kalnus be jokio vargo.

4. Neįsivaizduokite, kad Juodkalnijoje viskas pigu. Pigiau negu Kroatijoje, bet nepigiau negu Lietuvoje. Maistas parduotuvėse brangesnis negu pas mus, nes jie patys užsiaugina ir pasigamina labai mažai. Užtat šviežios fetos atsivalgysite. Paragaukite burekų – plonos tešlos nesaldžių pyragėlių su mėsa, varške ar bulvėmis ir mladi skorup, toks nei sviestas, nei sūris, skanu ant duonos užsitepti.

Restoranuose kainos panašios kaip Lietuvoje. Apartamentus Budvos regione galima išsinuomoti labai nebrangiai, dvigubai pigiau negu Kotoro įlankos pakrantėse, bet jie bus gerokai padrožti ir be jokių vaizdų pro langą (kiek mačiau Airbnb ir booking.com pasiūlymų).

5. Paplūdimiai Kotoro įlankoje maži, akmenuoti. 2 gultai ir skėtis 10-20eur dienai ir dar reikia iš vakaro užsisakyti. Platesni paplūdimiai Sveti Stefan, Petrovac, Ulcinj. Bet rugpjūtį sunku rasti vietų visur, tad jei pliažas jūsų prioritetas, geriau rinktis viešbutį su pliažu ar gultais prie baseino.

6. Su kava Juodkalnijoje labai blogai. Parduotuvėse daugiausia kažkokia jų tenykštė po 1,5-2eur už 250g, bet jos neįmanoma gerti. Apie kažkokias ypatingas kavas net nekalbu, nes ne visur rasit net tokios įprastos mums Lavazza kavos. Jokių ten dar įmanomų gerti Jacobs, Merild ir pan. Kavinėse irgi klauskite, kokia bus kava, nes galite labai nusivilti.

7. Jei būdami Juodkalnijoje vyksite į Durmitoro nacionalinį parką ar kitur į kalnus, stebėkite orų prognozę, kad paskui neklaidžiotumėte po debesis ar lietuje. Žabljake, Plužine ir aplink apgyvendinimo vietų galima laisvai rasti net rugpjūtį.

8. Jei norėsite raftingo, rekomenduoju https://www.tara-tour.com, puikus servisas, plačiau rašiau anksčiau.

9. Šalies valiuta eurai, tad labai patogu ir aišku. Tikrai daug kur galima atsiskaityti kortele, bet grynųjų irgi reikia turėti.

10. Juodkalnija man pasirodė įdomesnė ir turtingesnė vaizdais negu Kroatija, nors jokiu būdu nenuvertinu Kroatijos. Ir, žinoma, Juodkalnija patenka į mano aplankytų kraštų TOPą !

Ačiū, kad skaitėte! Daugiau pasakojimų ieškokite Noriu ir keliauju facebook paskyroje arba  @noriu_ir_keliauju_ instagrame.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan