Įsimylėti Albaniją per 10 dienų: šeimos kelionės dienoraštis

Ką rasite šiame pasakojime?

• 5 asmenų šeimos 10 dienų kelionę lėktuvu, vėliau automobiliu liepos mėnesį;
• kelionės planą su lankytinomis vietomis;
• autonuomos rekomendaciją ir viešbučių apžvalgas;
• naudingus patarimus ir kainas.

I-oji diena. Ilga, kaip niekada. Atvykimas

Išskridome iš Vilniaus su AirBaltic 0:15 tiesiai į Tiraną. Lėktuvo bilietai kainavo 138eur/žmogui su didesniu rankiniu bagažu, pirkome dar rudenį per Airbaltic bilietų išpardavimą.

Nusileidome 01.50 val., bet viešbutį pasiekėm prieš 4 val., nors jis tik 10 min. važiuoti nuo oro uosto. Kodėl? Nes autonuomą prieiti reikėjo pro kažkokias tvoras ir vis dar statomą oro uosto terminalą. Ir google.maps dar “nežinojo”, kad yra naujas kelias ir iš jo išvažiavimo link viešbučio nebėra... Kai jūs keliausite, tikiuosi, autostrada bus baigta ir navigacijos appsai apie tai jau "žinos".

Autonuoma. Automobilį rezervavome iš anksto prieš kelis mėnesius per Discovercars.com platformą iš Keddy. 2024m. Dacia Duster SUV 4x4 už 612eur su pilnu draudimu. Pilną draudimą ėmėm iš Discovercars, užstatas 300eur. Tai geriausia, ką pavyko rasti tarp rimtesnių firmų. Visureigį nuomavomės tam, kad galėtume važiuoti į Bovilla lake, paprastai firmos ten draudžia važiuoti su žemomis mašinomis. Be to, mūsų 5 asmenų šeimai toks automobilis buvo ir pagal dydį pats tas. Iš tiesų, jei iš anksto apgalvoti, kur važiuosi, Albanijoje visureigio nereikia, nebent važiuosite prie Osumi kanjono, ten kelias ypač prastas.

Automobilio pasiėmimas ir grąžinimas buvo greitas ir be jokių problemų, po kelionės gražinę jį, užsatatą atgavome iš karto.

Taigi, pasivažinėjom šen bei ten, ir galų gale pasiekėme Kashar hotel 3*, kur administratorius, parūkęs vestibiulyje, dar paveipino tikrindamas mūsų dokumentus:)))

Kambariai buvo didžiuliai, tvarkingi, ryte gavome paprastus pusryčius ir iškeliavome.

2 kambariai 5 žmonėms – 86eur

*****

Ryte leidomės į pirmąjį objektą – Bovilla lake.

Bovilla ežeras – didžiausias gėlo vandens Tiranos rezervuaras, jame maudytis draudžiama, bet apžiūrėti galima.

Vos 24 km nuo Tiranos važiavome daugiau nei valandą, nes didžioji kelio dalis – žvyrkelis su duobelėmis-duobėmis ir balomis. Dauguma autonuomų draudžia važiuoti žemais automobiliais į šią vietą, bet mes turime 4x4 automobilį, tad riedame drąsiai.

Nereikia bijoti važiuoti iki pat restorano, kur yra parkingas, kelias visai ne toks baisus. Nuo parkingo iki apžvalgos “aikštelės” teks paeiti kokį 10 min aukštyn, reikia neslidžių batų ir vandens. Tikrai netiks aukščio bijantiems, nes takelis siauras ir akmenuotas, dalis jo – metaliniai laiptai.

Teks ir tokiais laipteliais palipti

Tuo vingiuotu keliu atvažiavome

Po neilgo pasivaikščiojimo taip gera atvėsti ir papietauti “Bovilla restaurant” su nuostabiu vaizdu. Viskas buvo labai skanu ir PER DAUG. :)))

Galima mokėti kortele (žymėsiu šį privalumą, nes oi kaip ne visur tai galima).

Yra dar vienas restoranas netoli, be vaizdų, bet prie upės, kur galima išsimaudyti, matosi važiuojant keliu.

******

Apsižvalgę prie Bovilla ežero keliavome į Kruje miestą, kuris įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Vėl purtėmės atgal žvyrkeliu, o vėliau aukštyn į kalną, kur stovi Kruje pilis ir miestas. Jis svarbus Albanijos turizmo ir kultūros centras, albanų pasipriešinimo prieš Osmanų imperijos valdžią simbolis.

Nuostabus jaukus senamiestis, suvenyrų krautuvėlės, bariukai, pilis su muziejumi, į kurį pasivėlinome nueiti, nes dirbo iki 19 val.

Po pilies teritoriją galima vaikščioti kiek tik nori, nemokamai. Čia pat keli restoranai su puikiais vaizdais.

Mes vakarieniavom “Restorant Bardhi”, kuris siūlo vietinės produkcijos užkandžius ir įvairius patiekalus, viskas buvo labai skanu, ir vėl persivalgėme. Sąskaita 5 žmonėms su gėrimais ir alkoholiniais kokteliais apie 60eur.

Vaizdas iš restorano

Kompanijonas:)

Nakvojome Villa Castriota, pačiame senamiestyje, su vaizdu į pilį. Puikus aptarnavimas, skanūs pusryčiai, labai rekomenduoju! Kaina: 2 kambariai 5-iems suaugusiems su pusryčiais – 107eur.

Kambarys su terasa ir vaizdais

Vaizdas iš terasos vakare

Nors Albaniją įsivaizdavau labai triukšmingą su daug balkaniškos muzikos, bet visur labai ramu, Kruje baruose vakare išvis JOKIOS muzikos.

Mėgstantiems istoriją:

Kruje (Kruj albaniškai šaltinis) pirmą kartą minimas 879 m., kaip svarbus krikščionybės centras ir vietos vyskupijos centras, priklausantis Bizantijos imperijai, vėliau miestas trumpą laiką buvo atitekęs viduramžių Bulgarijos karalystei.

XII–XIII a. miestas ir jo aplinkinės teritorijos priklausė pirmajai albanų kunigaikštystei – Arberijai ir buvo jos centru. Vėliau miesto priklausomybė buvo patekusi Epyro despotijos, Bulgarijos ir Serbijos imperijos valdžion. Po Serbijos imperijos žlugimo, Kruja atiteko vietos albanų diduomenės valdžiai.

Nuo XIV a. ėmus skverbtis turkų užkariautojams, 1396 ir 1415 m. Kruja atiteko Osmanų imperijos valdžiai. 1443–1478 m. miestas buvo svarbus albanų pasipriešinimo prieš turkus centras, jam vadovavo albanų kunigaikštis Skanderbegas. Vykstant sukilimui prieš turkų ekspansiją, miestą keturis kartus nesėkmingai bandė užimti Osmanų imperijos kariuomenė, kol 1478 m., penktosios apgulties metu, buvo užimtas.

Valdant osmanams, tvirtovė buvo sustiprinta ir tapo svarbiu turkų atsparos punktu šalyje. Ir tik 1912 m., Albanijai paskelbus nepriklausiomybę, šis miestas atiteko naujai susikūrusiai valstybei. 1928 m. rugsėjo 1 d. mieste buvo karūnuotas Albanijos karalius Ahmetas Zogu.

*****

II diena. Kruje–Theth

Atsisveikinome su Kruje ir ilgai ilgai važiavome į Theth nacionalinį parką arba Albanijos alpes.

160 km važiuoti ~3,5val., o su sustojimais – visas 5. Bet verta verta 100%!

Pakeliui dar stabtelėjome prie pat jūros esančioje Patok lagūnoje, kur jau yra ir vis dar kuriasi žuvies restoranai a la Maldyvų stiliuje (ir šiaip Albanija visa statosi ir vystosi turizmo srityje). Visai įdomiai atrodo, o ateityje, matyt, bus dar geriau.

Kelias per kalnus, turbūt nereikia sakyti, kad tiesiog nuostabus:

Apsistojome nedidelėje šeimai priklausančioje Villa Davisol, keli kilometrai iki Theth miestelio. Viskas paprasta, be kondicionieriaus (nelabai reikėjo), bet su kalnų ir Theth miestelio tolumoje vaizdu iš terasos, įskaičiuotais gausiais pusryčiais ir galimybe užsisakyti vakarienę už 15eur/žmogui (labai daug ir labai skanaus maisto). Labai mieli žmonės ir jų paaugliai vaikai. 2 nakvynės su pusryčiais 5 žmonėms – 220eur.

Pusryčiai su kalnų vaizdais, mmm...

Popiet dar spėjome nueiti iki Grunas krioklio.

Tako pradžia Old mill arba koordinatės 42.383293, 19.785288. Iki krioklio eiti ~1,5 km ~45 min., lengvas kelias, tik paskutiniai 100m jau akmenys ir teks palipti, tad bent kedų ar žygio basučių reikia. Taką geriausia sekti maps.me programėlėje.

Pakeliui rasite net porą lauko kavinių (tik neįsivaizduokit prabangos), kur galima nusipirkti gerti ar užkąsti, turėkit grynų.

Grunas krioklys krenta iš 25m aukščio, galima po juo nusimaudyti, tik vanduo tikrai labai šaltas.

Pakeliui

Maudosi tik drąsuoliai, vanduo ledinis, bet puikiai atgaivina kojas

III diena. Theth nacionalinis parkas

Šią dieną buvo numatytas kokių 8-9 val. žygis iki Valbona pass ir atgal, bet dėl karščio +31C ir tingėjimo (nepabijosiu prisipažinti) vis tik pagailėjau šeimos, tad leidomės į neilgą, bet gražų žygelį iki Blue eye.

Tokių žydrų ir gilių “akių” Albanijoje ne viena, žinomiausia netoli pajūrio, o kita – Theth.

Žygelis prasideda nuo restorano Lulash Zelna, parkingas 200 lekų – 2eur (duoda net čekį). Eiti apie 2,5km kokias 45-60 min. į vieną pusę ir tiek pat atgal. O kiek praleisite laiko nuėję, patys nuspręsite.

Būtini neslystantys batai! Kelias akmenuotas, nėra sunkus ėjimas, bet ne pasivaikščiojimas.

Šalia, tiksliau, virš “akies” yra restoranėlis, galima užkąsti, atsigerti. Mokėti tik grynais! Albanai restoranų statymo asai, jų yra VISUR, net neįtikinamiausiose vietose.

Takas eina gražiu kanjonu

Yra vietų netoli Blue eye, kur galima pasimaudyti upėje

Blue eye. Jokių filtrų!

Po žygelio papietavome restoranėlyje Samuel, pasidžiaugėme puikiu haiku ir lėta diena.

Vakare dar aplankėme Theth miestelį, jo žymiąją bažnyčią.

Šiaip miestelis toks visas pilnas judesio, tvarkymo, statybų, daug restoranų, galima išsimaudyti upėje, yra zipline 1200m ilgio, 20eur.

Pavalgėme gana moderniame restorane, su mumis lauke vakarieniavo didelis šuo ir kelios vištos, jautėmės kaip namie:))))

P.S. haikingo mėgėjams. Žygis Valbona-Theth yra populiariausias dienos žygis su nuostabiais vaizdais. Viena bėda, kad nuėjus į vieną pusę, grįžti kokiu nors transportu užimtų apie 5 val., todėl yra sutvarkyta visa logistika, kaip tą padaryti paprastai, bet mums tas variantas netiko, tada būtų tekę eiti pirmyn-atgal tuo pačiu keliu, Theth-Valbona pass-Theth, biškutį nūdnas reikalas. Mano kalnų batai taip ir liko liūdėti lagamine… Gal kada nors grįšiu.

Patarimas. Jei norite susiplanuoti kelionę iš Škoder ar Tiranos iki Theth, nueiti iki Valbone ir grįžti Komani ežeru iki Škoder ar Tiranos, viskas labai paprasta net be automobilio, visą logistiką ir bilietus lengvai susiplanuosit ir nusipirksite oficialiame Komani ferry puslapyje https://komanilakeferry.com/

IV diena. Theth–Shkoder

Šią dieną vėl nemažai važiavome, nes reikėjo nusileisti iš kalnų. Netoli Shkoder miesto matėme daugybę jau peržydėjusių levandų laukų, kas planuosit kelionę birželį, gal pavyks pamatyti tą grožį.

Sustojome kavos pakelės knaipėje su keliais nustebusiais vyrais (kaip tie užsieniečiai atsirado tokioje Dievo užmirštoje vietoj?), atsigėrėme puikaus espresso, žinoma, atnešė ir vandens, sumokėjome 2,5eur už 3 espresso ir 1 limonadą.

Albanijoje nustebino, kad kavinėse ir restoranuose iš esmės ruošia gerą kavą, na, išskyrus kai kuriuos viešbučius… Kita vertus, taip turbūt yra dėl ilgos albanų kaimynystės ir istorijos persidengimų su Italija.

Netoli Shkoder užsukome trumpam prie Mesi tilto, statyto XVIII a. valdant osmanams. Tiltas 108m ilgio, 12,5m aukščio, 13 arkų. Rami, miela vieta atsikvėpti.

Į Shkoder miesto centrą nelindome, aplankėme tik Rozafa pilį.

Rozafos pilis stovi ant stataus uolėto kalno, netoli Škodros miesto, maždaug 130m aukštyje virš jūros lygio. Ją supančios sienos užima 3,6ha plotą.

IV a. pr. Kr. įtvirtintas Ilyrijos miestas Škodra pirmą kartą dokumentiniuose šaltiniuose paminėtas II a. po Kr., Ilyrijos karaliaus Gento valdymo laikais. Tačiau Rozafos pavadinimas paplito viduramžiais, kai miestą užėmė slavai ir bizantiečiai.

Miesto įtvirtinimų viduje išlikę gyvenamųjų namų ir kitų statinių, tokių kaip įgulos, sandėliai ir administracinis pastatas, pėdsakai.

Jo viduje miestas buvo suskirstytas į tris lygius, laikomus kiemais, atskirtais vienas nuo kito sienomis.

Aplinkinių sienų perimetras yra apie kilometrą, o per visą jų ilgį sieną saugo devyni bokštai.

Rozafos pilies legenda pasakoja apie tris brolius, kurie sunkiai dirbo statydami pilies sienas, o pamatai naktį nuolat griuvo. Išmintingas senolis jiems patarė, kad vienintelis būdas užbaigti pilies statybą – paaukoti vieno iš brolių žmoną ir palaidoti ją gyvą sienoje. Išrinktoji žmona Rozafa susitaikė su savo likimu, bet paprašė, kad sienoje būtų palikta skylė, kad galėtų maitinti savo kūdikį sūnų. Tikiuosi, kad tai tik legenda...

Buvusi bažnyčia, vėliau – mečetė

Apsilankymas labai patiko, pilis ir vaizdai nuo jos – įspūdingi.

Patarimas: nesiparkuokite niekur žemiau pilies, kur pilna mokamų parkingų. Pirmiausia užvažiuokite iki pat pilies vartų, kur yra nedidelis nemokamas parkingas. Arba galima ir ant kalno keliuko palikti auto.

Lankymas mokamas 400 lekų (4eur) žmogui, mokėti tik grynais!

Viduje nedidelis muziejus, taip pat 4eur/žmogui. Jei neaplankysite, labai daug neprarasite, bet mes nesigailėjome apsilankę. Ten pat kavinė ir WC.

Svarbiausia – pasigrožėkite nuostabiomis Shkoder apylinkių panoramomis.

Nakvojome Grandpa's house hotel miesto pakrašty, jį pasirinkome dėl baseino. Gavome dar ir puikius vaizdus.

Vaizdai valgant restorane

Po karštos dienos smagu atsigaivinti baseine. Šaltuoju metų laiku jis tampa uždaru, veikia pirtis

Viešbutis kiek patrintas, nors kambariai tikrai tvarkingi, švarūs. Restorane maistas buvo skanus, vėl VAIZDAI, tai už staltieses su skylutėmis atleidome. Dirba vien vyrai, gal nekreipia dėmesio?

2 kambariai 5 žmonėms su pusryčiais – 134eur. Dukros gavo net 2 kambarių apartamentą su 2 tualetais. Jei kartais rinktumėtės šį viešbutį, google.maps jį rasite tik albanišku pavadinimu.

*****

V–VI dienos. Komani ežeras

Iš karto sakau – TOBULOS dienos!

Pernakvoję Shkoder, skubėjome prie Komani ežero, iš kur 10 val. išplaukia laivelis į užsakytą viešbutį ežere, kitaip iki jo nenuvyksi.

Kelio tik 50km, bet važiavimo vėl 2 val., nes paskutiniai 25km – nudrožto asfalto serpantinai. Jau remontuojamas kelias, po metų kitų gal bus visai geras.

Palikome auto nurodytame parkinge, busiukas nuvežė mus ir kitus būsimus viešbučio gyventojus iki prieplaukos. Iš šios prieplaukos plaukia ir keltas per visą Komani ežerą. Taip pat 10 val. išplaukia ekskursijų laiveliai iki Lumi i Shales (žr. pasakojimą žemiau), galima tiesiog atvykti ir nuplukdys. Bilietus geriausia įsigyti per kelto oficialų puslapį, kurį minėjau anksčiau, ten daug pasirinkimų.

Plaukėme ežeru ~1val., vaizdai TOBULI! Vanduo – smaragdinis! Plaukimo kaina pirmyn/atgal 25eur.

Ežeru kursuoja ir keltai

Apsistojome Riverside Komani lake hotel. Viešbutis visiškai visiškai paprastas, sanitariniai mazgai bendri keliems kambariams, maistas nekažką, mokėti reikia grynais, BET viską atperka vieta ir vaizdai, kur bepažiūrėsi.

Mūsų viešbutis Riverside Komani hotel

Pusryčiauji restorano terasoje ir kaifuoji

Galima degintis, maudytis (vanduo šiltas), dar suptis hamake, nuomojamos baidarės.

Taip pat 10 ir 14 val. plukdo į gražią vietą Lumi i Shales, kur kiti turistai atplaukia vos kelioms valandoms.

Antrą dieną grįžti galima 9.30 ir 14.30, mes aišku, rinkomės pabūti ilgiau.

Apie Lumi i Shales. Tai vieta, kur upė įteka į ežerą, yra keli viešbutukai, bariukai, mokami gultai (10-20eur/žm). Taip pat yra baidarės. Už viską mokama grynais!

Instagrame ši vieta atrodo tiesiog nerealiai, bet aš kiek nusivyliau, nes tikrai ne viskas ten taip puiku – tiesiog neatrodo realiai vaizdai taip įspūdingai, kaip kai kurie moka nufotografuoti. Aš labiau rekomenduočiau praleisti naktį kuriame nors iš viešbučių pačiam ežere.

Ekskursiniai turistai iš Lumi i Shales išvyksta apie 15 val., tada jau visiškai ramu. Upės vanduo maudytis labai šaltas, tikrai tikrai ledinis.

Užsikoriau į apžvalgos bokštelį

Turistai išplaukia, laikas vištoms į pliažą:)))

Beje, prie ežero buvo visai nekaršta, tobulas oras, gal kokie +24C laipsniai.

Patarimas: jei apsistosite Riverside Komani hotel, pasiimkite užkandžių, gėrimų, vaisių, nes ten pasiūla ribota.

Šis viešbutis buvo pats brangiausias visoje kelionėje, 2 kambariai 5 žmonėms su pusryčiais – 280eur. Plius atplukdymas dar po 25eur/žmogui. Ar buvo verta? TAIP ir negaila nė cento.

*****

VII diena. Berat

Beratas – miestas-muziejus arba “1000 langų miestas”, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Čia žmonės apsigyveno nuo II a. pr. Kr., valdant Romos respublikai, o nuo VI a. jau apsigyveno slavų gentys.

Senamiestis turi 2 dalis – Mangalem ir už upės – Gorica. Verta aplankyti abi, paklaidžioti siauromis gatvelėmis, pamatyti XVI-XIX a. statytus savitos architektūros namus, bažnyčias, pereiti 7 arkų osmanų laikus menančiu tiltu per Osumo upę.

Mes atvykome jau temstant, tad laiko pažinti miestą turėjome tik kitą rytą.

Nakvojome nedideliame viešbutėlyje senamiestyje su nuostabiu vaizdu iš terasos – Vila Spahiu. 2 kambariai 5 žmonėms su pusryčiais – 100eur. Yra ir parkingas, kuriame galėjom palikti auto ir kitą dieną.

Maloni šeimininkė, tik saldūs pusryčiai (kruasanai, vaisių lėkštė, sultys) ir antpirštis kavos... Gerai, kad visada vežuosi savo kavos, tai gavusi virinto vandens atsigėriau normalios kavos normalų kiekį. Šalia esančioje parduotuvėje buvome nusipirkę šio bei to sumuštiniams, tad papusryčiavome normaliai.

Pusryčiaujame

Vakarojome ir pusryčiavome su fantastiškais vaizdais

Netingintiems – galima palipti iki senos senutėlės Šv. Mykolo bažnytėlės ir uždegti ten žvakelę, pažvelgti iš aukščiau į Gorica kvartalą kitoje upės pusėje.

Šv. Mykolo bažnyčia

Google.maps yra pažymėta ir daugiau apžvalgos taškų, bet vaizdai iš daug kur labai puikūs

Berato pilis – aukščiausioje miesto vietoje, statyta ir perstatyta nuo IV iki XVIII a. Lankymas – NEMOKAMAS!

Galima užvažiuoti iki pat vartų, parkingas nemokamas. O gyvenantys pilyje esančiame viešbutyje gali įvažiuoti ir į pilies vidų.

Berato pilis neįprasta, čia yra visas miestelis su restoranėliais, kavinėmis, Onufri ikonografijos muziejumi, bažnyčiomis, pilies sienų liekanomis, viešbučiu.

Rekomenduoju miestą pamatyti ir vakare, ir dieną, ne tik atvykti dienos ekskursijai. Vakarienei tiktų Te Zalua restoranas su puikiu vaizdu į miestą, nebrangus. Galima palydėti saulę.

*****

VIII–X dienos. Vlöre ir apylinkės

Palikę Beratą, per kokias 2 val. mes atsidūrėme pajūryje. Kelias puikus – autostrada ar panašiai didžiąją laiko dalį. Iš karto aišku, kas yra prioritetas, tai – pajūris.

Kodėl Vlöre? Dėl kelių priežasčių:

1. Vloreje radau mūsų 5 asmenų šeimai tinkamą viešbutį už gerą kainą ir gerais pusryčiais Sea and Sand hotel. Didelis erdvus šuolaikiškas numeris, be virtuvės, bet mums jos ir neprireikė. Buvo nebrangu ir skanu pietauti ar vakarieniauti viešbutyje, maistas mums patiko. Svarbiausia – galima mokėti kortele! Viešbučio kaina 3 nakvynėms su pusryčiais – 641eur.
2. Viešbutis ant jūros kranto, su parkingu, nemokamais gultais (gražia pliažo zona) ir ramioje vietoje. Šalia yra maisto parduotuvė, kepyklėlė.
3. Tingėjom dar ilgiau važiuoti iki kitų kurortų, nes važiuoti jau kiek atsibodo.

Vlöre – gana didelis miestas su labai ilga pliažų juosta, dauguma viešbučių yra pietinėje dalyje, mažiau – šiaurinėje, kur mes ir įsikūrėme. Per vidurį apsistoti nerekomenduočiau, nes vakarais LABAI triukšminga, aikštėje ir prieš ją vyksta koncertai ir pan., veikia karuselės.

Vlöre tinkama, jei atostogaujate su vaikais, nes čia smėlis ir krante, ir jūroje, nors dėl to vanduo nėra toks skaidrus, kaip Ksamil ar Sarandėje.

Labai graži viešbučio pliažo zona ir restoranas

Vaisiai dovanų

*****

Vieną iš vakarų vykome į Zvernec salą šalia miesto. Čia atvykti galima tik automobiliu ar dviračiu, apie 10 km nuo miesto.

Zvernec saloje yra Šv. Marijos vienuolynas, bizantiškos architektūros pavyzdys, statytas tarp XI ir XIV a. Jame yra svarbi brangenybė – XVIII a. tapyta Šv. Marijos ikona.

Į vienuolyną veda 270m medinis tiltas, siūlyčiau atvykti čia vakare, leidžiantis saulei.

Į vienuolyną veda takas per ežerą. Ežeras vasarą nusenka, galima pamatyti krabukų

Vienuolynas. Nepaprastai gera atmosfera ir ramybė

Kas krabukų ieškojo, kas antims džiaugėsi :)))

Dar viena netikėtai rasta vieta – Zverniec pusiasalio švyturys, o tiksliau – čia pamatytas saulėlydis. Iki jo veda žvyrkelis (jis pažymėtas google.maps), važiuokite atsargiai ir neužstatykite pasieniečių punkto vartų, kaip mes:))))

Čia radome ir senus įtvirtinimus

*****

Paskutinį kelionės vakarą nusprendėm praleisti Dhermi. Į Dhermi galima važiuoti senuoju gražiuoju keliu Liogara pass, o grįžti – naujuoju, per tunelį.

Nuo Vlöre iki Dhermi apie 1 val. kelio, autostrados nebėra, o sekmadienio popietę džiaugėmės vykdami į jį, o ne atvirkščiai, nes iš pietinių kurortų Tiranos link driekėsi nesibaigiančios eilės prabangiausių Mersedes, Porsh, Audi ir panašių auto. Nors Albanijoje vidutinis atlyginimas vos 800eur, bet daug šešėlio, emigrantų ir narkomafijos pinigų, o kur dar supratimas, kad prabangi mašina tave pakelia aukščiau kitų.

Liogara pass – senasis vaizdingasis serpantinas, kuriuo važiuoja daugiausia turistai. Labai rekomenduoju juo prasukti. Akis džiugins vaizdai, sustosite keliose apžvalgos aikštelėse su plačiomis panoramomis, kelyje greičiausiai sutiksite ne vieną genamą gyvulį ar net visą bandą.

Išvažiuojam iš Vlöre

Pakeliui akis džiugina kalnai

Vienoje iš apžvalgos aikštelių:)) Daugiausia fotografavome akimis važiuodami:)

Dhermi turi tarsi 2 dalis – senąjį miestelį ir pajūrio ruožą su pliažais ir skaidriu vandeniu. Bet turizmo sezono metu kiek problematiška parkuotis prie pliažo, labai daug mašinų, parkingas mokamas.

Teks palypėti į tą kalną

Kaimelyje užlipome iki Šv. Marijos vienuolyno, statyto XIII–XIV a., ištapyto šventųjų gyvenimus vaizduojančiomis freskomis. Labai gera atmosfera ir nuostabūs vaizdai į apylinkes.

Lipant nuo bažnyčios žemyn atsiveria nuostabi panorama

Vakarą tobulai užbaigėme puikiame jūros gėrybių restorane prie vandens – LUCIANO.

Ir vieta, ir maistas, ir kainos mums patiko. O nuotaiką dar labiau pakėlė smagus padavėjas, pirmas Albanijoje žinojęs Lietuvą ir mokantis kelis žodžius lietuviškai, nes emigracijoje dirbo su lietuviais!

*****

X diena. Vlöre–Tirana

Paskutinę dieną išsiregistravus iš viešbučio dar turėjome galimybę nemokamai naudotis gultais, tad ilsėjomės prie jūros.  Popiet išvažiavome į Tiraną, 150km puikaus kelio, važiuoti apie 2 val. 

Pridavę automobilį ir dar keletą valandų palaukę oro uoste dėl atidėto skrydžio, rytą pasitikome jau Lietuvoje. 

*****

Pastebėjimai:

1. Albanijoje reiktų turėti grynųjų pinigų, bet nesikeiskite daug. Daug kur mokėjome kortele, kur negalėjome, pvz. turguje, Theth kai kuriose vietose, albanai priimdavo eurus, atiduodavo grąžą keisdami santykiu 1eur =100LEK. Vietinės valiutos reikia kai kuriose mažose parduotuvėse, kepyklėlėse, degalinėse, autoplovyklose (privačiose kur nors kieme). 
2. Jaunimas aptarnaujančiame sektoriuje kalba angliškai. Vyresni žmonės rečiau. Kur negalėjome susikalbėti angliškai, naudojome gestų kabą arba google translate programėlę, pvz. vaistinėje. Pastebėjau, kad daug kas moka vokiečių ir italų kalbas. 
3. Mobiliam internetui duomenis pirkome per AIRALO appsą, su kodu RASA0682 gausite 3eur nuolaidą pirmajam užsakymui. 
4. Viešbučius kelionei užsakinėjau iš booking.com, užsakinėjau dar rudenį. Tikrai rasite kur apsigyventi ir ne taip anksti užsisakydami, bet jei norite gyventi gražiose vietose, su gražiais vaizdais ir už geresnę kainą, patarčiau rezervuotis iš anksto. 
5. Ar Albanijoje pigu? Sakyčiau, kad pigiau nei Lietuvoje ir maistas, ir paslaugos. Yra ir labai pigių, ir labai brangių viešbučių, bet apgyvendinimo kainos tikrai geresnės negu Lietuvos pajūryje :)))
6. Iš Lietuvos į Albaniją galima nuskristi tiesioginiais skrydžiais su Airbaltic ir Wizzair. Pigesnių jungiamųjų skrydžių ieškokite per Italijos miestus, italai turi daug nebrangių skrydžių į Tiraną. 
7. Apie albanų vairavimą sklando legendos, bet nepasakyčiau, kad mus nustebino. Lietuvos keliuose tikrai mes dažnai sutinkam tokių pat erelių. 
8. Keliai pietuose daug geresni, yra ir autostradų. Šiaurinėje dalyje kalnuose, jei nesiruošiat važinėti bekele, 4x4 varomi automobiliai nebūtini. Pietuose, vykstant toliau nuo pajūrio link Osumi kanjono, Permet, keliai prastesni, pasitikrinkite informaciją vienoje iš daugelio Facebook keliautojų grupių, pvz. Visit Albania arba Albania Travel info, keliautojai mielai dalijasi informacija.
9. Socialiniuose tinkluose skaičiau daug nuogastavimų dėl šalies pavojingumo ar tvarkos, bet man šalis pasirodė pakankamai saugi, į turistus albanai žiūri palankiai. Jei nesidairysite į pakeles, kur "tvarka" dažnai pietietiška,  viešbučiai, restoranai tvarkingi. Šalis atsilieka nuo Lietuvos kultūros ir ekonominiu atžvilgiu, bet statosi, gražinasi, bando vytis Europą. 
10. Labai rekomenduoju neaplenkti Albanijos šiaurinės dalies, kur gamta tikrai įspūdinga, man ten patiko labiau nei pajūryje, džiaugiausi, kad planuodama jai paskyriau didesnę dalį kelionės. 

*****

Ar dar norėčiau sugrįžti? Tikrai taip, nes ten tiek daug grožio, kurio neaplankysi per 10 dienų.

Skriskite, važiuokit, atraskite Albaniją ir jūs!

Jeigu pasakojime pateikta informacija Jums naudinga, galite atsidėkoti simboliškai pavaišindami mane kava :) -->> buymeacoffee.com