Meksika. 2000 km aplink Jukatano pusiasalį. I dalis

Keliavome 2014 m. sausio 20 - vasario 5 dienomis. Kelionė buvo tikras ekspromtas, kadangi likus 1 mėnesiui iki kelionės pastebėjau geras čarterinių skrydžių į Kankuną (Cancun) iš Londono kainas. Tada pirkau iš Thomson agentūros internetu, dabar ji priklauso TUI. Taigi, nieko nelaukusi griebiau tuos bilietus po 349 svaro, dar nupirkau bilietus Vilnius-Londonas-Vilnius. Viską sudėjus, bilietas 1 žmogui gavosi apie 520 eur. Manau, kad visai neblogai, kai bilietai perkami likus tiek nedaug laiko iki kelionės. Tiesa, didžiai apgailestaudama vėliau stebėjau, kaip tie patys bilietai atpigo iki 299 svarų. Prieš pat kelionę jie turbūt dar labiau atpigo, bet jau nebesekiau naujienų, kad širdies neskaudėtų... Ir visą šitą pirkinį padėjau po Kalėdų eglute. Įsivaizduojate mano vyro veidą?! :))

Ne, geriau įsivaizduokite, kaip man sekėsi porą savaičių iki Kalėdų TYLĖTI ir NIEKAM NESAKYTI :))  Nuo tos minties, kad skrisiu į kitą pasaulio pusę, į nuo vaikystės norėtą Meksiką, prie nenusakomo mėlynumo vandens, ir būsiu visai netoli tokių šalių kaip Gvatemala ir Belizas, oi, mamma mia, mano veide atsirasdavo kvaila ir palaiminga išraiška, kurią turėjau gerai slėpti nuo savo vyro :) Bet iškentėjau! Taigi, po Kalėdų ir Naujųjų puoliau rinkti informaciją ir planuoti kelionę. Norėjosi ne tik keliauti, bet ir pailsėti be rūpesčių, pasimėgauti vasarišku oru. Buvo nuspręsta pusę atostogų nuomotis automobilį ir keliauti, o kitą pusę ilsėtis ir mėgautis pramogomis pajūryje. 

Tai kur gi tas Jukatano pusiasalis Meksikoje? 

Tiesą pasakius, pamatyti Meksiką norėjau seniai, nors apie šią šalį mano žinios buvo simbolinės. Senovės majai-actekai-olmekai ir jų palikimas, paslaptingos piramidės, aštrus maistas, karštas temperamentas (kaip vėliau pasirodė, ne toks jau ir karštas ), jūra, palmės, sombrerai, mariarčiai su gitaromis, tekila... Tokie dalykai standartiškai ateina į galvą, kai pagalvoji apie Meksiką. Žinoma, dar ''muilo operos'' su marijomis iš šiukšlyno, kurios vėliau tampa sėkmingomis ir protingomis verslininkėmis. Nereikia čia gėdytis, juk turbūt visi yra matę nors po vieną tokį serialą. Aš jų mačiau ne vieną ir vis stebėdavausi, ar čia viskas išgalvota, ar persūdyta (murzini veidai, palaikės trobelės džiunglėse, balionų pardavėjai gatvėse ir dar daugybė detalių), ar tikra? Šitas klausimas man rūpėjo ne mažiau nei piramidės :) Ir kaip vėliau pasirodė, visko ten yra. 

Rinkau visokią informaciją, skaičiavau, planavau, viską atsispausdinau ir... vėliau pamiršau namuose. Bilietus ir viešbučių rezervacijas, ačiū Dievui, pasiėmiau. O kelionės planas ir lankytini objektai liko tik galvoje.

Dar laukė vienas namų darbas - sugalvoti, kaip pervažiuoti iš Stanstedo oro uosto į Gatwiko. Į Londoną turėjome atskristi prieš vidurnaktį, todėl visai nesinorėjo kamuotis bandant pervažiuoti metro ir autobusais. Visi kiti būdai pasirodė labai brangūs, bet su google pagalba radau Londone pervežimais užsiimantį lietuvį, kuris pažadėjo už 50 svarų mum spadėti. Taigi, pervažiuoti per Londoną kainuoja brangiau nei iš Lietuvos į jį atskristi... O tam tikromis valandomis ne tik brangiau, bet ir ilgiau užtrunka.

Po visų pasiruošimų sausio 20 d. vakarą išskridome į Londoną

                       

Nuskridus paskambinome lietuviui pervežėjui, jis tuoj pat privažiavo ir po valandos mes atsidūrėme šalia Gatwiko prie užsakyto viešbučio Premier Inn London Gatwick Airport. Viešbutis kokie 200 m iki oro uosto, labai šaunus, šiltas, su maloniu aptarnavimu ir net su elektriniu virduliu kambaryje. Kritome į lovas, nors ir labai neilgam, nes 7 val ryto laukė skrydis į Kankuną. Bet visai nesigailėjome, kad miegojome viešbutyje, o ne ant kėdžių oro uoste - poilsis visai kitoks, tuo labiau, kad laukė ilgas skrydis per vandenyną.

Šiek tiek nerimavome dėl rankinio bagažo, nes bilietuose buvo įrašyti tik 5 kg, bet niekas nieko nesvėrė ir nematavo.

Skrydis truko 11 val. vietoje planuotų 9, bet lėktuvas buvo pustuštis, todėl galėjau išsitiesti per visas 3 vidurinės eilės sėdynes ir miegoti, kiek tik norėjosi.

1 ir 2 diena. Kelionė

Kankuno oro uoste buvom apie 16 val., lauke švietė saulė ir buvo karšta.

Pirmoms porai nakvynių užsisakėme viešbutuką Playa del Carmen kurorte, kuris yra maždaug 55 km nuo oro uosto. Atskridus prie mūsų pripuolė taksistai ir visokių transfero firmų atstovai, bet $50-60 mokėti visai nesinorėjo, todėl nusipirkome bilietus po $12,5 į ADO autobusą ir išėjome jo ieškoti. Nesuklydau, mokėjome JAV doleriais. 

Stotelę radome prie pat oro uosto, autobusas - puikus, didelis, su kondicionieriumi ir TV, kur, žinoma, rodė muilo operą :) Autobusas niekur nestojo, ir po valandos atsiradome Playa del Carmen autobusų stotyje. Taigi, kas norės apsistoti pačiame Playa del Carmen, rekomenduoju tokį pervažiavimo būdą. Patogu, pigu, išvyko ir atvyko laiku.

Tiesa, viešbutį suradome ne taip ir greitai, nes nurodytas adresas, išvertus į lietuvių kalbą, skambėtų maždaug taip: šiaurinės 10 ir pietinės 8 gatvių kampas. Jokio namo numerio! Ir šitas adresų rašymo būdas Meksikoje, matyt, labai populiarus, nes dar ne sykį su tuo susidūrėme.

Visgi surasti gatves nesunku, nes visas miestelis (kaip ir daugelis kitų vėliau), suskirstyti kvartaliukais-kvadratukais, vienos gatvės yra šiaurinės, kitos pietinės. Pro savo viešbutį praėjome kelis kartus, nes niekas tokio nežinojo, nors stovėjome prie pat jo. Net berniukas, dirbantis kavinėje priešais viešbutį, jo nežinojo.

Tačiau pagaliau mes jį radome! Pasirodė, kad nepaisant viešbutuko šaunumo, jis neturi iškabos su pavadinimu gatvėje... 

Štai ir jis: Condohotel Fabiola (paspaudę ant pavadinimo nukeliausite į booking.com nuorodą). Apartamentų viešbutis su rakinamu vidiniu kiemu, tad iš gatvės niekas taip paprastai į jį patekti negali.

Viešbučio kiemas

Jokios recepcijos nebuvo, mus pasitiko berniukas, kuris nekalbėjo angliškai, bet parodžius rezervaciją davė mums raktus ir palydėjo į kambarį. Pasakė, kad šeimininkas gal ateis vėliau (na, mes taip supratome). Vėliau tai vėliau.

Tą patį vakarą išėjome patyrinėti miestelio ir ieškoti, kur pavakarieniauti, pakelti kokią taurę ar bokalą už prasidėjusias atostogas. Iš tikrųjų šeštą valandą vakaro jau būčiau galėjusi eiti miegoti, nes 7 valandų laiko skirtumas darė savo. Bet negi leisi sau taip ištyžti. 

Playa del Carmen vakare visas gyvenimas ima suktis apie 5th avenue - pėsčiųjų gatvę, pilną restoranų ir parduotuvių, kurios dirba iki vėlumos. Kažkuo primena Palangą. 5th avenue yra ir įžymusis Jim Carry naktinis klubas CocoBongo, į kurį nueiti labai rekomenduoju.

Foto iš interneto. Toks pat naktinis klubas yra ir Kankune

Bet apie jį papasakosiu vėliau. Tomis dienomis, kai gyvenome šitam kurorte, mes į jį nenuėjome, nes išlaukti iki šou pradžios 22 val. ir dalyvauti visą naktį - tokia misija atrodė neįmanoma. Apie 17 val. pradėdavo temti, o apie 18 val. jau būdavo visai tamsu. Su tamsa ateidavo ir miegas...

Pavakarieniavome viename iš šaunių restoranėlių, kuriame patiekalą atneša ne vienas, o net 3 (!) padavėjai: vienas rodo kelią, kitas neša didžiulį padėklą, o trečiasis - stovą tam padėklui pastatyti ant grindų, kad galėtų nukraustyti atneštus patiekalus :) Žodžiu, visas spektaklis. Gražu žiūrėti. Maistas buvo skanus, visai neaštrus (ko truputį bijojome), meksikietiškas alus - skanus. Sumokėjom apie 450 pesų su arbatpinigiais (100 pesų - 4,33 eur). Tai buvo pati prabangiausia (geriau tiktų sakyti - brangiausia) mūsų vakarienė per visą kelionę.

Arbatpinigiai dažniausia būna įskaičiuoti iš karto 10 proc., o jei nėra, padavėjas jums tikrai nepamirš to priminti.

Iš karto šiek tiek apie maisto kainas. Maistas Meksikoje nebrangus, galima sakyti, kad kainos lietuviškos. Pilna mažų maisto parduotuvėlių, dažniausia jos vadinasi OXXO. Tiesa, ten daugiausia visokie sausainiai, čipsai, tacos, gėrimai, o normalaus maisto ne per daugiausiai. Playa del Carmen yra ir didžiulis normalus supermarketas, kur gausite visko, bet jo reikia paieškoti. Pigiau pavalgyti galima paėjus kiek atokiau nuo 5th avenue, kur valgo vietiniai. Ypač skanios keptos vištos grilyje. Kitą dieną pietums pirkome 1/2 vištos su bulvėmis, ryžiais, tacos, padažais ir cola už 70 pesų (apie 3 eur)! Ir pavalgėme laaabai skaniai.

Nereikia nustebti,  toks maisto komplektas ten labai įprastas: mėsa+bulvės+ryžiai arba makaronai+kukurūziniai paplotėliai (būtinai!)+cola (ar pan.). Žalios daržovės visai nepopuliarios, todėl nenuostabu matyti daugybę nutukusių ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų.

Kol kas daug plepalų ir mažai nuotraukų, bet greitau pasitaisysiu, pažadu :) Iš šio kurorto beveik neturiu nuotraukų, nes nelabai buvo, ką fotografuoti, arba tuo metu neturėjome fotoaparato (ir dar nerašiau tinklaraščio, nepamirškime:)).

Iš 5-tosios aveniu galima išsukti ir į ramesnius kiemelius, kur slepiasi jaukūs bariukai ar nedidelės dailės galerijos. 

Kitą rytą atsikėlę radome puikų saulėtą dangų ir išskubėjome į pliažą. Tiesą pasakius, busti pradėjome nuo kokios 3 val. nakties, bet su valios pastangomis šiaip ne taip ištvėrėme neatsikėlę iki 6.30 :) Savaime suprantama, pliaže buvom jau kokią 9 val. :) 

Įdomumo dėlei, galiu pasakyti, kad kai prieš kelis metus keliavome po Tailandą, kur laiko skirtumas buvo irgi 7 val., tokių didelių laiko pokyčių nejutome. Šį kartą kažkaip taip greitai adaptuotis nepavyko. 

Apie Playa del Carmen pliažus kažko ypatingo neturiu pasakyti. Smėliukas baltas, jūra šilta, gultai mokami arba gali ramiai gulėti ant smėlio pasitiesęs savo rankšluostį, niekas nevaro.

3 diena. Playa del Carmen - Palenque, 800 km

Rytą turėjom pasiimti iš anksto rezervuotą mašiną ir keliauti į Palenkę (Palenque). Dar iš vakaro gavau e-mail'ą, kuriame firmos atstovas teiravosi, ar patys ateisim iki nuomos punkto, ar norim, kad mus paimtų. Parašiau, kad paimtų. Pagalvojome, kad taip bus patogiau.

Anksti ryte laiptų aikštelėje susitikome viešbučio šeimininkę italę su išvirkščiu chalatėliu, bet dėl to nemažiau žavią ir draugišką, kuri pasiteiravo, kaip mums sekasi ir pažadėjo pagalbą, jei prireiks.

8.00 jau sėdėjome prie vartų ir laukėme, kada mus paims. Šitaip patariu nesielgti.

8.10 - 8.20 - 8.30 dar nieko nėra. Jau pradėjo imti nervas, nes buvo numatyta nuvažiuoti beveik 800 km...

Skambinam į kontorą,ten ramiai atsako, kad viskas gerai, atvažiuos mūsų paimti po 10 min... 

Tikrai, atvažiavo, paėmė. Buvom rezervavę VW Golf, gavome...

Ne, juokauju, va tokį VW CrossFox'ą :) :

Europoje nematyta mašina, bet labai populiari Meksikoje. Toks paaukštintas ale visureigis. Visai smagiai važiavosi. Tik mus, įpratusius, kad Europoje nuomojamos 1-2 metų senumo mašinos, nustebino, kad ši jau nuvažiavusi 70 000 km, vidus turbūt nevalytas nuo pirmo nuomavimo, o padangų protektoriai tiek nudilę, kad Lietuvoje tokios padangos jau būtų šiukšlyne. O dar prieš išvažiuojant skaičiau po Meksiką keliavusių nuotykius, kaip jiems sprogo nudilę padangos... Smagu... Parodėme į protektorius, bet agentas nuramino, kad savaitę dar tikrai atlaikys.....  

Bet tiek to, kaip sakant, nenori - neimk. Juk kelionė suplanuota, nebesinorėjo eiti ieškoti kitos, tad užpildėme dokumentus. 7 dienos už 6 dienų kainą - $239, su pilnu draudimu, 0 frančize. Bet pildant popierius, frančizė kažkodėl tapo $2200. Paklausiau kodėl, o agentas kalbėjo labai neaiškia anglų kalba, aš irgi neypatinga anglistė, todėl taip ir nesuprantu iki galo, kodėl čia taip?? Sako, jei būsime girti, viršysime greitį ar pan. Bet juk namuose kelis kartus skaičiau nuomos sąlygas, tokių fintų ten nebuvo įrašyta. Ir jokio papildomo draudimo, kuris sumažintų frančizę, nusipirkti negalima. 

Žodžiu, nuotaika ''pakili'', laikas gaištamas, bet pasirašėme, pasiėmėme mašiną. Teko melstis, kad nieko neatsitiktų.

Grįžome į viešbutį pasiimti daiktų. Susinešėme daiktus, norėjome užrakinti mašiną, o signalizacija ėmė RĖKTI. Pamaigėme pultelį, nieko, RĖKIA. Išėjo viešbučio šeimininkė, sako, ai, nesinervinkite, čia juk M-E-K-S-I-K-A :)

Paskambinome agentui, šis pasakė, kad tuoj atvažiuos. Atvažiavo ir sako: viskas čia gerai, pultelis ir neturi veikti... Jei rėkia, reikia užvesti variklį ir nustos. Nu nieko sau signalizacija!

Žavioji italė mus išlydėjo. Diena pasitaikė apsiniaukusi, nelabai šilta, todėl paklausėme, ar čia, Meksikoje, taip normalu? Ji mus nuramino, kad esame laimės kūdikiai, nes savaitę prieš mums atvažiuojant lijo VISĄ savaitę nuo ryto iki vakaro. Paprastai taip nebūna, nes sausis, vasaris ir kovas patys sausiausi mėnesiai, bet klimatas keičiasi... Na, jei jau laimės kūdikiai, tai gerai. Pajudėjome.

Pavažiavus kelis kvartalus įsijungė ir niekaip nesiruošė dingti variklio gedimo ženkliukas. Po galais! Vėl pasukome atgal iki ofiso, ten visiškai ramus agentas paaiškino, kad į tai nereikia kreipti dėmesio. Mašina testuota autoservise, gedimų tikrai nėra, tegu dega tas ženkliukas. Vienžo, visiškai ''nuraminti'', sugaišę daugiau kaip 2 valandas, pagaliau išvažiavome į Palenkę.

Štai ta firma, kurioje nuomavomės automobilį. O čia maršrutas, kad būtų lengviau sekti kelionę:

Keliai Meksikoje geri, daugumoje vietų renovuoti, kelio juostos sužymėtos atšvaitais. Naktį atrodo, kad važiuoji lėktuvo pakilimo taku. 

Pradžioje važiavom kiek įsitempę, vis galvojome (gal labiau aš) apie nudilusias padangas ir $2200 frančizę, bet laikui bėgant tai praėjo.

Daugumas vaizdų fotografuota pro mašinos langą, todėl atsiprašau už kokybę.

Miestelis 

Cukranendrių laukai 

Veža cukranendres

Gyventojai pakelėse

Kapinaitės. Beje, kiek matėme, visos tokios apžėlusios.

Dangus atrodė labai niūrus, bet už mašinos lango visą laiką buvo +27 - +28 šilumos. Tiesą pasakius, buvau kiek nuliūdusi dėl saulės trūkumo, bet tikėjausi, kad viskas pasitaisys.

Jukatano pusiasalio kraštovaizdis - lygumos, žaluma, džiunglės. Tik prie pat Palenkės ima rodytis kalnai, kur prasideda Čapas valstija.

Keliuose daug policijos kontrolės punktų, kur stovi gerai ginkluoti pareigūnai. Bet mus jie buvo sustabdę tik porą kartų, pažvelgė į veidus, paklausė, žinoma, ispaniškai, kur važiuojame, ir praleido.

Važiavome visą dieną, sustodami tik pavalgyti ir kojų pramankštinti. Buvome prigąsdinti, kaip Meksikoje pavojinga ir nesaugu, bet nieko pavojingo ar įtartino nepastebėjome. Vietiniai praktiškai visur kalbėjo tik ispaniškai, atsiskaityti buvo galima tik vietine valiuta - pesais (tik kurortuose ima US dolerius). Kortelę ėmė ne visur. Degalinėse tik vienoje vietoje pavyko atsiskaityti kortele.

Tiesa, užmiršau paminėti, kad normal 87 benzinas kainuoja 1$, o premium 92 - kiek brangiau. Bet mes neišlaidavome ir pylėmės ''normalųjį''. 

Palenkę pasiekėm apie 20.30 val., jau visiškoje tamsoje. Tamsoje važiuoti buvo ne taip jau ir smagu, nes keliuose buvo pilna greičio ribotuvų ''reduktorių''-gulinčių policininkų, kurie žymimi tik pakelės ženklais, o patys niekuo nenudažyti. Jų aukštis - geri 30 cm, plotis iki pusės metro. Nepristabdžius geriau ant jų neužlėkti. Gerai, kad meksikiečiai mėgsta prieš stabdydami įjungti avarinį mirksiuką, tada iš toliau matai, kad bus ''reduktorius''.

Viešbutį parinkau ne pačiame miestelyje, o šiek tiek už jo, apsuptą džiunglių, kad būtų egzotiškiau. Ir tikrai nenusivylėme. Nuo vidurio nakties pradėjo giedoti gaidys, vėliau būriais skraidyti ir rėkti papūgų būriai, o ryte dar ir kalakutai dainuot pradėjo. Nežiūrint to, viešbutis Hotel Cabanas Safari  mums patiko.

Mūsų namelis su palmių lapų stogu:

Aplink rojaus gėlės (nors labai sunkiai verčiasi liežuvis jas vadinti gėlėmis) ir iš žiedų nektarą renkantys kolibriai, kuriuos vos spėji pamatyti, o nufotografuoti - tik svajonė :)

Banano žiedas

Viešbučio teritorija

Namelio viduje

Dar vienas gyventojas...

Baseine nesimaudėme, nes oras buvo drėgnas ir ne per karščiausias. Bet užtat buvo labai malonu pailsėti hamakuose.

Viešbučio personalas kalbėjo tik ispaniškai, bet tai visai nesutrukdė bendrauti. Aplamai, Meksikoje MB jautėsi ypač gerai, su vietiniais visada puikiai susišnekėdavo lietuvių-anglų-gestų kalbomis. Dar ir google vertėjas kartais padėdavo.

4 diena. Palenkės piramidės

Pradžioje dar norisi padaryti nukrypimą apie žemėlapius ir navigaciją. Pirkti Meksikos navigacijos nenorėjome, žinoma, dėl kainos. Atsisiuntėme Sygic programėlę, kurią 7 dienas galima naudoti nemokamai. To mums ir reikėjo. Tikrai puiki. Aišku, norėjosi turėti ir kokį nors popierinį žemėlapį. Tikėjausi, kad kaip ir visose kelionėse, oro uoste ar kokiame informacijos centre rasim nemokamų žemėlapių, ar bent jau mokamų bus pilni kioskai. Deja,deja... Nei mokamų, nei nemokamų. Išvaikščiojome visą Playa del Carmen, visokias turizmo agentūrėles, NIEKO. Buvome nepaprastai nustebę.

Galų gale vienas žmogelis pasiūlė nueiti į didelį prekybos centrą (nebepamenu jo pavadinimo) ir ten paieškoti. Tuo būdu radome ir rimtą prekybcentrį, ir žemėlapius. Tiksliau, netgi 2vnt.!! Kažin kur užkištus. Labai apsidžiaugėme, bet nenusipirkome. Nusprendėme pasikliauti turima navigacija ir jos tikrai užteko. Tiksliau, pasiklysti keliuose nebuvo kur, pakankamai daug informacinių ženklų, neklaidu. Navigacija labiausiai padėdavo ieškant viešbučių. Dėdavome ne konkretų adresą (kaip jau anksčiau rašiau, adresai labai netikslūs, tokie maždaug), o susirasdavome pagal viešbučio nuorodą.

Grįžkime prie maršruto. Rytą atsikelėme - apsiniaukę, bet nors šilta. Kukliai papusryčiavome ir važiavome tyrinėti Palenkės piramidžių. Kažkiek nedaug susimokėjome ties įvažiavimu į nacionalinį parką (apie 30 pesų) ir privažiavome archeologinę zoną. Kaip ir prie visų turistinių objektų, čia buvo pilna prekiautojų suvenyrais ir maistu.

Nusipirkome bilietus, berods, po 59 pesus. Tuoj prišoko gidas, siūlydamas savo paslaugas. Siūlė apžiūrėti ne tik piramides, bet ir pasivaikščioti po šalia esančias džiungles. Prašė 1200 pesų už 2 valandas. Kadangi gidas kalbėjo laaabai aiškiai ir maloniai, nutarėme, kad reiktų jį pasisamdyti. Visgi pasiderėjome. Nusiderėjome iki 700 pesų ir vėliau labai džiaugėmės, kad jį pasiėmėme. Gidas ne tik labai aiškiai kalbėjo angliškai, bet ir daug įdomaus pripasakojo ir apie džiungles, ir apie majus.

Po džiungles galima vaikščioti ir savarankiškai, yra padarytas takelis, bet ar būtų toks įspūdis, kaip su gidu, nežinau. Be to, mes ėjome ne tik takeliais, ko be gido tikrai nenorėčiau daryti.

Taigi, pasivaikščiokime.  Pagrindinė taisyklė: kas ryšku, to neliesti, neuostyti ir neragauti.

Čia džiunglės ne pačios baisiausios, dar buvo kur koją pastatyti. Gal kokios apravėtos?  Bet vis tiek einant reikėjo labai žiūrėti, kur koją statyti, už kokio medelio pasilaikyti, kad nenuslįsti lipant į kalniuką. Gidas prieky ėjo ir vis šūkčiojo, kur žengti, ko neliesti.

Augalėlis, vadinamas ''dramblio ausimis''. Jo lapų stiebuose mėgsta slėptis tarantulai.

Atrodytų, nekalta palmė. Bet palietus kamieną, spygliai ilgam užstrigs jūsų delnuose

O čia - skruzdėlynas medyje

Gidas pasiūlė skruzdžių paragauti. Galvojau, kad juokauja, bet pasirodė, kad ne. Paprašiau, kad parodytų kaip, o tada ir mes išbandėme.  Nieko baisaus, valgomos, nebjaurios. Skonis - šviežios morkos. Sako, kad labai maistingos...

Toliau ėjome nebe takeliu. Tiesą pasakius, nelabai smagu. Šlapia, už bet kurio medelio nepasilaikysi, pargriūti ir nusiristi nuo kalniuko visai nesinorėtų. Net baisu pagalvoti apie tuos visus įvairiausio ilgio spyglius, brr...

Priėjome upeliuką, teko bristi.

Šalia upelio sutikome ilgakojį vorą, vadinamą "Jėzumi Kristumi", nes moka vaikščioti vandens paviršiumi. Gerai, kad ne vandeniu jis šį kartą ėjo :)

Už tokių lianų galima drąsiai pasilaikyti!

Šitos gėlytės geriau neliesti - nuodinga

Džiunglės pilnos orchidėjų, medžiai tiesiog aplipę. Bet, deja, jos sužydi tik kovą. Tada, pasak gido, visos džiunglės kvepia.

Eidami dar išgirdome kažką šiurpiai staugiant. Gidas nuramino, kad tai beždžionės staugūnės. Nedidelės, žmonių nepuola. Įspūdingi balsiukai! Staugia kaip būrys jaguarų (tokia mintis kilo išgirdus:)).

Džiunglės pilnos ne tik augalų ir gyvybės, bet ir senovės majų miesto liekanų. Dauguma jų po žemėmis, sugriuvę, apžėlę. Kai kurių fragmentai matyti. Kaip, pavyzdžiui, šie luitai su išgręžtomis angomis. Per jas buvo įveriamos virvės ir tokiu būdu būdavo nesunku juos pergabenti, kur tik reikia.

Šikšnosparnių šeimynėlė griuvėsiuose

Dar vienas įdomus parazitavimo būdas - fikusas smaugikas. Jis pradeda augti palei koki nors medį, naudojasi svetimomis šaknimis, savo kamienu tarsi rankomis ''apkabina'' ir augdamas tol ''smaugia'' iš visų pusių, kol vargšelio visiškai nebesimato...

Šitam irgi nepasisekė :)

Palenkę dabartinu vardu pavadino užkariautojai ispanai XVI a. Senovės majai, gyvenę čia VI-IX a. miestą vadino Lakam Ha, kas reiškia "didelis vanduo". Tikrai, ko jau ko, bet vandens ir drėgmės, upelių, upių čia netrūksta.

Palenkės griuvėsiai atrasti palyginus neseniai, tik XVIII a. pabaigoje. Ir iki šiol dar tyrinėjami, atkasinėjami. 1987 m. Palenkė įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.

Spėjama, kad majų Jukatane būta apie 2 mln., daugybė miestų, karalysčių, kurios nuolat vaidėsi tarpusavyje dėl valdžios. Aplamai, apie majus nėra daug žinoma, daug spėlionių, teorijų. Kodėl jie pasitraukė iš savo miestų, o gal išmirė, irgi neaišku. Gal buvo nukariauti, o gal išmirė dėl metų metus trukusios sausros? Keliaudami prisiklausėme visokių teorijų.

Vieną aišku, kad jie buvo daug pasiekę matematikos, astronomijos srityse. Stebėjo dangų ir sudarė kalendorių, kuriame buvo 18 mėnesių po 20 dienų ir 5 nelaimingųjų dienų likutis. Pagal pasaulio šalis orientavo piramides ir gyvenamuosius namus, šventyklas. Na, žodžiu, visokių įdomybių pripasakojo mums gidas apie istoriją, architektūrą, papročius ir t .t. Be gido tai būtų tiesiog pasivaikščiojimas po griuvėsius.

Taip vadinamoji Užrašų šventykla,kur buvo palaidotas karalius Pakalis.

Šalia rasta ir Raudonosios karalienės kapavietė.

Aukojimo stalas su grioveliais kraujui nutekėti. Majų laikais visokie su krauju susiję ritualai buvo ypač populiarūs

Karalių gyvenamasis namas

Karalių miegamasis ir lova

Kambario sienos buvo dengtos baltu blizgiu tinku, o per kambario galuose esančius langus patekdavo saulės šviesa, todėl būdavo šviesu. Šiam kambary visus metus išlieka vienoda temperatūra, nekaršta.

Ant sienų išlikę ochros dažų likučiai. Senovėje visas pastatų kompleksas buvo nudažytas ir puoštas ornamentais.Turėjo būti labai gražu ir didinga.

Išlikę netgi tualetai ir po jais esantys rezervuarai, visa kanalizacinė sistema.

Dar apie majų grožio supratimą. Graži moteris turėjo būti... žvaira.  Tokia, kaip čia:

O jei mergaitei ''nepasisekdavo'' tokiai gimti, tai pakabindavo virš galvos varpelį ir laukdavo, kol pagražės...

Didikų vaikai, būsimi žyniai, irgi turėjo ''grožio etalonus''. Majų galvos pasižymėjo kaktos srities nuožulnumu, pavyzdžiui, kaip matosi čia:

Bet kilmingieji turėjo būti dar ''gražesni'', t. y. panašūs į kukurūzus, kurie buvo pagrindinis majų turtas. Vaiko galvą formuodavo specialus spaudžiantis gultas. Paveiksliuko gal nedėsiu... Iki šių laikų išlikęs baltas blizgus tinkas, į kurio sudėtį įėjo tokio parazitinio augalėlio sultys, kurios teikė tvirtybės ir blizgesio:

Dar keletas nuotraukų:

Pusiau atkasta piramidė

Visas Palenkės kompleksas užima apie 25 kv. mylias, atkasta tik 0,5 kv. mylios. Bet vis tiek įspūdinga ir labai paslaptinga vieta. O dar bevaikštant tiek istorijų: čia gyveno, čia aukojo, čia kraują nuleidinėjo, pro tą langą laukdavo kartą metuose  pasirodančio saulės spindulio... Mums paliko gilų įspūdį.

Dar pasivaikščioję ir nusipirkę keletą suvenyrų, grįžome į miestą.

Bus tęsinys...