Meksika. 2000km aplink Jukatano pusiasalį. II dalis

4 diena tęsiasi...

Pagal šios dienos planą turėjome dar nuvažiuoti iki Misol Ha ir Aqua Azul krioklių.

Mieste skaniai ir nebrangiai papietavę patraukėme ieškoti krioklių. "Ieškoti" čia gal nelabai tinkamas žodis, nes pilna rodyklių, nepasiklysi. Misol Ha krioklys yra už 18 km nuo Palenkės, kalnuose, upės Tzaconeja "vaikas", krentantis iš 30 metrų aukščio.

Teko kilti į kalnus, kur keliai jau nebuvo tokie geri. Lyg tyčia debesys pradėjo storėti, tamsėti ir man visai nepatikti. Kaupėsi lietus... Privažiavus posūkį link krioklio mus sustabdė per kelią ištempta virvė. Kioskelis ir bilietų pardavėjas - bilietai oficialūs, po 10 pesų. Na, susimokėjome, pasidžiaugėme, kad nebrangu, nors ir keistas pasirodė stabdymo būdas. Bet atvažiavus iki krioklio vėl teko susimokėti. Ir vėl oficialūs bilietėliai... Pasakėme, kad jau mokėjome, bet anas bilietas, pasirodo, buvo už tą 1,5 km nuvažiuotą keliuką... Dar sykį po nedaug susimokėjome. Ir čia pradėjo lynoti bjaurybė lietus, bet nors nestipriai.

O štai ir krioklys:

Galima užeiti už krioklio ir eiti iki grotos, bet ten jau stovėjo visas permirkęs jaunuolis ir mojavo rankomis, kad neitumėme - takelis buvo visas apsemtas. Ką gi, nebėjome... Ir taip jau buvau visa šlapia šlapia nuo krioklio purslų. Lietus stiprėjo, dar palaukėme po stogeliu ir tapo aišku, kad daugiau niekur šiandien nebevažiuosime. Sėdome į mašiną ir įsijungėme šildymą!!! Sušalau Meksikoje!!! Ėmiau galvoti, kad turiu blogo oro karmą... 

Užtat grįžus į miestą - lietaus kaip nebūta, tamsu ir labai šilta. Išėjome pasivaikščioti ir pasižmonėti.

Palenkės miestelis nedidelis, niekuo neypatingas, kažkokiu didelių grožybių nėra. Tačiau vakarais pilnas gyvybės. Sekmadienį miestas ir centrinė aikštė buvo pilni pasipuošusių žmonių, muzikantų. Kiekvienam aikštės kampe po muzikantą ar grupę, pristatyta stalų, pridėta maisto, kažkas renka kažkam labdarą, dar kažkas šoka.

Man labai patiko šitie smagūs vyrukai. Ech, kaip jausmingai ir kartu smagiai jie dainavo...

Dar vieni smagūs muzikantai

Kaip šitie diedukai grojo, su kokiu užsidegimu, su kokia nuotaika. Keturiese ant vieno instrumento (ksilofono?), dar vadovas su marakasais, o būgnai - nuostabus nuotaikingas ansambliukas, kurio dalyviai tikrai nedepresavo, kad yra garbaus amžiaus. Ta muzikytė dar dabar skamba ausyse. O aplink šokančios poros, kaip miela... Ir net mane pakvietė pašokti :) Čia pamatėme daug įdomių personažų: muilo burbulų pardavėją (įsivaizduojate, tik muilo burbulų!), elektroninių gėlių pardavėją, kramtoškių pardavėją ir t. t. Deja, jų nenufotografavome. Majai, o dauguma Palenkės gyventojų būtent tokie, labai nemėgsta fotografuotis, nes tiki, kad taip galima pavogti jų sielą... Ir toks požiūris tikrai gyvas šiais laikais. Todėl labai nesinorėjo lįsti į akis ir trikdyti žmonių. Bet balionų ir kamuolių pardavėją vis tik pavyko nufotografuoti. 

Ką uždirba tie žmogeliai, sunku net įsivaizduoti, bet matyt pašalpų negauna, todėl nesibaido ir tokio darbo.

Prisiklausius smagios muzikytės nusprendžiau įsigyti kokį nors diską su meksikietiška muzika. Bent jau, kad mašinoj galėtume paklausyti, nes radijas kelionės metu daugiausia tylėjo. Išklausėme keletą variantų, išsirinkau tokį labai neblogą. Išėjau baisiai patenkinta, kad daugiau nereiks tyloje važiuoti.

Šį kartą pavakarieniavome ne meksikietiškai, o užsukome į kiniečių užeigą. Žinoma, pavalgėme pigiai ir skaniai.

Grįžome į viešbutį. Atrodo, pora kilometrų nuo miesto, bet oras buvo visai kitoks - vėsesnis ir drėgnas. Kadangi nameliai nebuvo sandarūs, viduje irgi buvo drėgna. Pagalvojau, ar ne per daug čia tos egzotikos užsisakiau ? :)

5 diena

Planavome važiuoti iki San Cristobalio miesto ir Sumidero kanjono, paplaukioti juo. Bet pagailėjau savo vyro, kuriam būtų tekę vairuoti 4 val. pirmyn ir tiek pat atgal kalnais. O oras ir vėl buvo toks visiškai nesaulėtas, nors ir šiltas.

Nusprendėme, kad nesiplėšysime (juk atostogos galų gale) ir nuvažiavome iki Aqua Azul krioklių, kuriu neaplankėme aną dieną. Nepasigailėjome! Ne tik kriokliai, bet ir pats važiavimas iki jų buvo labai įdomus.

Kriokliai yra 60 km nuo Palenkės. Atrodo, visai netoli, bet važiuoti reikia jau kalnais, tad užtrukome apie valandą. Kuo aukščiau į kalnus, tuo daugiau debesų, tuo daugiau gražių vaizdų.

Kelias nebebuvo toks geras, nebe toks lygus.Vienoje vietoje aptikome tik pusę kelio. Kita jo pusė buvo nuslydusi nuo aukšto šlaito. Pagalvojau, kad nenorėčiau juo važiuoti tamsoje...

Šiame kelyje matėme daug visokio "fasono" krovininių mašiniukų, dauguma vežė ir žmones. Dažniausiai stačiomis, neprisirišus ir gana dideliu greičiu.

Pakeliui taip pat matėme daug kaimelių, pakelėse daug vaikų, siūlančių apelsinų, bananų, mažutėlių bananų (tokių skanių dar nebuvau valgiusi). Kaimuose daug greičio ''reduktorių'', prie kiekvieno jų stovėjo po kelis prekiautojus. Kai kur net virvę permesdavo per kelią, kad sustotum... O tik sustok, tuoj aplimpa vaikų minia, kurią tik susiruošus fotografuoti pavyksta nubaidyti - fotoaparato jie dažniausiai bijo.

Žemiau matyti tokie vietinė atvira tortilijų kepykla. Geruliai tešlos kamuoliai. Nors fotografavau per langą, bet mane vis tiek pamatė ir spėjo nusisukti.

Tortilijos - meksikiečių alfa ir omega. Patiekiamos prie visko. Nors man visai neskanios - be druskos, be skonio... Na, gal tualetinio popieriaus skonio.... Europoje tokių neskanių neteko paragauti. Gal, kad mums kepa iš kvietinių miltų ir su druska?

Pakelės pilnos žmonių su mačetėmis. Vyrai, moterys, vaikai, visi jas įvaldę: pjauna, kerta malkas, net vietoje plaktuko naudoja.

O aplink džiunglės ir kukurūzų laukai. Daug daug kukurūzų. Vieni tik pasėti, kitų burbuoles jau pardavinėja maišais pakelėse.

Labai įdomiai neša malkas. Iš vienos virvės padaryta kilpa ir užnerta ant kaktos. Rankomis nešulio neprilaiko. Tik nepavyko nufotografuoti... 

Viename kaime pardavinėjo kukurūzus, kitame - apelsinus, o šiame - siuvinėtas sukneles. Tarp kitko, Meksikoje labai populiaru tautiniai drabužiai ar bent jau tautiniais motyvais dekoruoti apdarai.

Daug žmonių tiesiog sėdi prie gatvės, žiūri... nosį krapšto... nieko neveikia, nors aplink namus baisus šiukšlynas... Taigi, ar Meksikoje, ar Kambodžoje, ar Užkapių kaime - visur tokie pat žmonės ir tie patys vaizdai... Patikėkite, ne prastesnių vaizdų yra ir Lietuvoje... Čia buvo toks lyrinis nukrypimas, jau nesupykit.

Galiausiai atvažiavome prie krioklių. Stovėjimo aikštelė, kaip jau įprasta, buvo pilna "tvarkdarių" ir "padėjėjų", kurie tikėjosi lengvų arbatpinigių.

Šalia buvo daug restoranėlių, nors gal vertėtų juos vadinti užkadinėmis? Užeigomis? Matyt, geresniu oru čia būna daug turistų, besimaudančių ir šiaip poilsiaujančių. Tarp kitko, visur matėme labai daug keliaujančių meksikiečių.

Iš karto susigundėme aliejuje keptais pyragėliais iš kukurūzinės tešlos su visokiais įdarais. Kažkas panašaus į čeburekus. 5 vnt. - 20 pesų. Labai skanu. Juos kepa beveik prie kiekvienos užeigos.

Galima paragauti štai tokių meno kūrinėlių iš mangų

Pamiršau paminėti, kad dar reikėjo nusipirkti ir bilietus po maždaug 60 pesų. Ir pagaliau pasirodė kriokliai. Susiformavę Tulichos, Otuluno ir Šumulichos upių santakoje. Daugybė slenksčių ir kaskadų... Lipant į kalną atsiveria vis nauji vaizdai.

Saulėtą dieną vanduo būna mėlynas mėlynas (bent jau taip mačiau youtube). Bet ir tokios spalvos, kokios mes pamatėme, buvo labai gražu. Galybė vandens...

Prieš akis veriasi vis nauji ir nauji slenksčiai.

O čia jau ramu ir galima maudytis

Aplink galingi medžiai, aplipę dailiais parazitais. Tais pačiais, kuriuos mes namuose lepiname ir puoselėjame vazonuose. Skaičiavau, kad net po kokius 7-8 skirtingus gražuolius ant vieno medžio.

Sudžiunglėjęs automobiliukas

Labai labai gražu, galinga ir tikrai verta aplankyti. Visai neskubėjome, grožėjomės, fotosesinomės, griždami dar apžiūrėjome, ką siūlė prekeiviai, pasiderėję šį bei tą nusipirkome. Pasiderėjus kainos labai geros. Man ypač patiko gaminiai, siuvinėti karoliukais.

Prisivaikščioję dar užkandome  ir atsigėrėme Corona alaus:

Dar truputį apie maistą. Viskas, ką valgiau, man buvo skanu (išskyrus tortilijas), visai neaštru, kaip įsivaizdavau. Aštrių padažų visada būdavo patiekiama atskirai, dėkis kiek nori. Prieš valgant beveik visur atnešdavo baltos duonos ar taco su padažais. Kas važiuos į Meksiką, perspėsiu, kad tų padažų nekabintų iškart šaukštu. Vertėtų pabandyti mažulytį lašelį. MB sykį ir to lašeliuko buvo gana visam pusvalandžiui :) Per tą laiką veido spalva pasikeitė kelis kartus, ištryško ašaros, pradėjo traukti nosį, labai padidėjo akys ir visokių kitokių emocijų ir energijos netrūko.

Pasiūliau nusipirkti tokio padažo, parsivežti namo ir naudoti vietoje tonizuojančių gėrimų, kai prireiks, bet nesutiko. :) 

6 diena. Palenkė - Kampečė, 359 km

Kitą rytą palikome egzotiškąjį viešbutį ir patraukėme į Kampečę (Campeche). Mūsų laukė 359 km, apie 4 val. kelio.

Dar paliekant Palenkę noriu pasakyti, kad nuo jos iki Gvatemalos lieka tik apie 300 km, todėl turint laiko ir noro ten galima nulėkti apžiūrėti aukščiausios majų piramidės Tikalyje. Arba pasiimti ekskursiją iš vietinės agentūros. tik kokia kalba reikėtų susišnekėti - nelabai aišku. Greičiausiai ispanų, nes kiek mes buvome užsukę į tas agentūrėles, tai visi ten maloniai ir labai greitai mums viską paaiškindavo savo kalba. Bet gal ilgiau paieškojus, galima rasti ir kokį angliškai kalbantį darbuotoją.

Pakeliui kaži kokių įdomybių nebuvome numatę apžiūrėti, todėl tiesiog žvalgėmės aplinkui. Kelyje plytėjo lygumos, žali laukai, daug karvių, visokių paukščių - pelikanų, erelių (po vieną ant beveik kiekvieno ganyklų tvoros stulpo), dar kaži kokių ilgakojų-ilgasnapių, žodžiu, pilnos ganyklos gyvybės.

Tiesa, pradėjus važiuoti, tuoj pat įdėjau savo naująjį pirkinį į CD grotuvą ir nusiteikiau linksmai važiuoti. Bet pasirodė, kad ten visai kita muzika nei buvau išsirinkusi... Viena daina buvo nieko, antra beveik tokios pačios melodijos, trečia irgi... Supratau, kad klausausi meksikietiškų "brolių Aliukų" ir padėjau diską į šoną.

Diena buvo saulėta ir karšta, jautėmės lyg tikrai būtumėme Meksikoje.

Greičio matuoklių ar greitį matuojančių policininkų pakeliui nesutikome. Nors vieną kartą sustabdė policininkai, bet pažiūrėjo į veidus ir palinkėjo gero kelio.

Kaimų vaizdai - bariukas.

Autoservisiukas

Tiesė antrą autostrados juostą: pradžioje važiuoja kelio ruošimo mašinos, lygina smėlį, o iš paskos kaubojai gena karvių bandą :)

Beveik ties kiekvienu ''reduktoriumi'' vėlgi stovėjo pardavėjai su nuluptais vaisiais, kokosų pieno maišeliais, čipsais ir pan. Neišlaikėme ir nusipirkome pjaustyto ananaso. Tai buvo skaniausias mano gyvenime suvalgytas ananasas - jokio aitrumo, tik saldumas ir aromatas, et...

Vėliau prekybos centre pirkome ananasą, bet nieko panašaus į tą pirktą pakelėje. Čia jau kažkoks didesnis miestukas su tipiška pietietiška architektūra ir chaosu:

Apie pietus mes jau Kampečėje. Kampečė - Kampečės valstijos sostinė, svarbus prekybinis ir žvejybinis uostas. Mums buvo įdomus istorinis miesto paveldas: būdinga barokinė kolonijinė architektūra, išlikusios 1663 m. pastatytos tvirtovės liekanos (7 bastionai), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katedra (1542–1705 m.), Gubernatoriaus rūmai (XIX a.) ir, žinoma, senamiestis, 1999 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio pavedo sąrašą. Mūsų viešbutis Hotel Castelmar, pačiame senamiestyje, kolonijiniame XIX amžiaus pastate su vidiniu kiemu. 

Tiesą pasakius, viešbutis man labai patiko, jaučiausi kaip kokiame filme apie kolonijinius laikus, pvz. ''Pirmoji nuodėmė''.

Kadangi miestas prie jūros, labai tikėjausi, kad bus ir kur šiek tiek pasipliažinti ar jūroje pasimaudyti, bet viešbučio administratorius mane nuliūdino, kad pliažų čia nėra.Tada šiek tiek pasigailėjome, kad nevažiavome nemokamu keliu palei jūrą, t. y. Meksikos įlanką. Ten turbūt būtų buvę kur pasimaudyti. 

Bet ką jau čia liūdėsi, trumpai pailsėjome ir išėjome tyrinėti senamiesčio.

Dieną spalvotasis senamiestis atrodė tuštokas, bet vakare atsirado kur kas daugiau gyvybės. 

Kažkokio hostelio recepcija

O už šitų durelių nedrįsau fotografuoti, nes, patikėkite, baro lankytojai (vien ūsuoti vyrai) atrodė kaip iš filmo ''Meksikietis''.

Man pravėrus duris, atsisuko visi, žiūrėjo labai įtariais žvilgsniais. Tad supratau, kad mums čia ne vieta.

Centrinė aikštė

Batų šveitiko darbo priemonės (klientų vakare netrūko)

Kampečės katedra. Beje, prie jos išgirdau lietuvių kalbą, puoliau sveikintis su tautiečiais - dviem jau vyresnio amžiaus poromis. Tokiam pasaulio pakrašty taip malonu sutikti saviškius, galvojau, smagiai pabendrausime, bet apsirikau... Keletas taupių sakinių ir viso gero. Ką gi...

Casa nr. 6 (didikų rūmai). Lankymas nemokamas

Kampečės loterijos aparatas

Šios galerijos antrame aukšte nusprendėme papietauti

Viduje

Jautiena medaus-alaus padaže. Skanu, be galo daug ir... su bulka. Na, bet lašelis Coronos ar Mojito viską pataisė. O kur dar vaizdas į centrinę aikštę.

Apžvalginis ekskursinis autobusiukas

Vidury aikštės stovėjo pavėsinė su restoranėliu ir turistų informacijos centru. Na, to info centro viso labo dvi moterytės, sėdinčios tarsi aptvarėlyje. Šiek tiek (bet labai šiek tiek) šnekėjo angliškai, turėjo lankstinukų. Sužinojome, kad vakare prie miesto vartų bus šviesų šou. Pagalvojome, kad reiks nueiti. O aikštėje jau buvo sustatyti staliukai, prasidėjo Kampečės loterija. Daugybė pagyvenusių ponių ir ponų išsidėlioję specialias lenteles, kiekvienas su savo spalvotų akmenėlių dėžele, visi susikaupę kažką dėliojo, išsyk matyti, kad užsiėmimas labai rimtas :) 

Viena panelė suko aparatą (galvojau, kad čia tik muziejuje sutinkamas daiktas), skelbė skaičiukus (tuo pat metu spėjo ir SMS rašyti). O kitos padėjėjos vaikščiojo tarp staliukų, stebėjo, rinko pinigėlius. 

Ir šitas žaidimas tęsėsi iki pat sutemų, kokias 3-4 valandas!! Mes grįžome viešbutin, dar pasivaikščiojome, sutemo, grįžome į aikštę, o jie vis dar žaidė!

Valgomos vatos ir saldainių pardavėjas

Vakare nuėjome  į šviesų šou.Kadangi XVII-XVIII a. miestas buvo stipriai puldinėjamas piratų, grobiamas ir deginamas, aplink buvo pastatyta tvirtovė su gynybiniais bokštais. Tos sienos išlikę tik fragmentai ir bokštas, prie kurio ir vyko šou. 

Na, šou toks nelabai ypatingas. Pradžioje persirengėliai pavedžiojo po gynybinę sieną, nemažai papasakojo apie miesto istoriją, deja, tik ispaniškai - tai tiek naudos. Paskui ant sienos parodė dokumentinį filmuką apie Kampečės istoriją, majų ir ispanų tautų ir papročių susiliejimą. Čia jau buvo įdomiau. Ir su angliškais subtitrais. Šou atitiko kainą - 50pesų 

Eidami viešbutin dar užmetėme akį į mietelėnų pravirus langus be užuolaidų. Niu, labai smalsu buvo. Ir vėl atsiminiau meksikietiškus serialus, nes viename kambary pamačiau didžiulį altorių šv. Marijai, apdėtą gyvomis ir dirbtinėmis gėlėmis ir visokiais niekučiais, o kitame kambary sėdėjo dvi senučiukės ir žaidė Kampečės loteriją :) Turbūt per TV transliavo. Nu, faina... turi žmonės kuo užsiimti. 

Vakare senamiestis buvo pilnas žmonių, tiesiog vaikštančių, bendraujančių, valgančių gatvės maistą, apsipirkinėjančių. Ir tai sekmadienio vakarą. Niekas nepergyvena, kad ryt darbo diena, tiesiog mėgaujasi gražiu šiltu vakaru. 

Bus daugiau...