Madeira, I dalis

 

Gėlių fiesta, kalnai, ežiukai rūke ir kt.

Prieš porą metų apie Madeirą žinojau tik tiek, kad tai – Portugalijai priklausanti sala Atlanto vandenyne, kurioje gaminamas vynas. Dabar jau žinau, kad tai – nuostabi kalnuota žalia sala, kurioje gaminamas ne tik vynas. Kurioje vieną kartą gyvenime tikrai verta pabuvoti, nes tikrai yra daug ką pamatyti ir nuveikti.

Taigi, nuo pradžių. Pirminis planas buvo skristi savarankiškai kokioms 10 dienų, nes mėgstu ne tik aktyviai keliauti, bet ir kelias dienas padrybsoti saulėje su knyga. Ilgai ieškojau bilietų, bet skrydžių jungtys per Londoną nepatogios, reikia nakvoti, o ir kaina vienam gaunasi apie 300 eur (su nakvyne). Viešbučio norėjau su maitinimu, kad pailsėčiau nuo valgio gaminimo, bet kainos irgi nelabai džiugino... Galų gale nusprendėme keliauti iš Varšuvos su agentūra Itaka. Rudenį pasinaudojome išankstinėmis nuolaidomis ir nusipirkome kelionę balandžiui, keliavome 04.14 – 04.28, mūsų viešbutis miestelyje Machico  Dom Pedro Baia 4* su HB maitinimu. Su vyru pasirinkom šį viešbutį dėl geros kainos. Viešbutis atitinka tris žvaigždutes, toks ekonominis. Patiko baseino zona ir tai, kad vakarienės metu vanduo, vynas, alus yra nemokami, kas yra labai smagu mums taupantiems. Miestelis ramus, vakare ne kaži ką nuveiksi, bet užtat yra geltono smėlio pliažas (kam aktualu), vieta strategiškai patogi keliaujantiems po salą.

Madeiroje gerai išvystytas visuomeninis transportas, bet išnuomota mašina tikrai visai kas kita. Esi laisvas ne tik veikti ką nori ir kada nori, bet ir labai patogu, nes oras saloje nelabai prognozuojamas (dažniausiai iš vakaro žiūrėtos prognozės nepasitvirtindavo) ir keičiasi dienos bėgyje, todėl gali greit keisti planus. Mašiniuką nuomavomės iš http://www.funchalcarhire.net/, su pilnu draudimu, be jokio užstato ar kreditinės kortelės duomenų. C klasės benzininis Fiat punto 10 dienų kainavo 278 eur. Dalį pervedėme iš anksto per PayPal. Nuomotis mašiną patariu tik iš anksto internetu, nes vietoje mokėsite kelis kartus daugiau. Mūsų sutikti lietuviai ne tik sunkiai rado laisvą mašiną, bet ir buvo pasiūlyta mokėti po 100 eur per dieną. Tiesa, išėję per duris ir užsisakę automobilį iš tos pačios firmos internetu, žmonės gavo už mažesnę kainą, bet toli toli gražu iki mūsiškės. ;)

Tiek įžangos, kelionė prasideda!

Kelionė į Varšuvą.

Važiavome savo mašina, ramiai. Vietoje buvome apie 17 val., apsistojome Ibis budget Warszawa Reduta. Buvau užsakiusi prieš mėnesį, nakvynė kainavo 89 zl+ ryte pusryčiai dar 48 zl. Viešbutis turėjo savo mokamą parkingą, bet mes puikiausiai radome nemokamą vietą gatvėje.

Nors per Varšuvą esame važiavę daugybę kartų, bet senamiestyje dar nebuvome buvę, todėl važiavome ir ten. Tikrai labai gražu, bet ŽIAURIAI šalta, vėjas ledinis, norėjosi vilnonės kepurės ir pirštinių, o jų nebuvo... Todėl ilgesnį pasivaikščiojimą atidėjome iki kito karto, įlindome į jaukią ir šiltą senamiesčio kavinukę suvalgyti lenkiškų koldūnų. Koldūnai buvo skanūs, bet interjeras dar "skanesnis". :)

I diena. Varšuva – Madeira.

Papusryčiavę važiavome į Chopin oro uostą. Iki jo 5 km, nuvažiavome labai greitai, jokių kamščių. Tiksliau, važiavome į http://www.parkingiokecie.pl/, patį pigiausią parkingą, kokį galėjom rasti – už 2 savaites susimėjome 85 zlotus. Parkingo autobusiukas nuvežė mus iki oro uosto. Atlikome formalumus ir pakilome.

Skrydis iki Madeiros užtruko 4,5 val. Artėjant prie salos jau matoma Porto Santo sala, kuri nutolusi nuo Madeiros 75 km, garsėja savo 7 km ilgio smėlio paplūdimiais.

Nusileidus sėdom į Itakos autobusus ir važiavome į Machico. Kartais visai neblogai, kai nereikia rūpintis transferu – seniai taip nekeliavome.

Nuo oro uosto iki Machico tik 10 km, nuvažiavome labai greitai. Pravažiavome ir pro oro uosto kolonas – labai įspūdinga!

Ne taip seniai Madeiros oro uostas buvo prailgintas ir lėktuvams dabar paprasčiau nusileisti, o anksčiau į jį nusileisti galėjo tik labai patyrę pilotai.

Iš mūsų miestelio buvo galima stebėti, kaip leidžiasi lėktuvai. Labai įdomu ir įspūdinga matyti, kaip lėktuvas artėja, didėja ir, atrodo, kad tuoj tuoj atsitrenks į kalną, bet... dingsta ir saugiai nutūpia už jo.

Tik įvažiavus į miestelį aukščiausias pastatas mieste – mūsų viešbutis.

Buvome baisiai išalkę, tad sėdome ragauti tipiško madeirietiško patiekalo – žuvies espados su keptais bananais. Neįprasta, bet labai skanu. O kas ta per žuvelė espada, parodysiu vėliau!

Pirmąjį vakarą nuėję vakarieniauti sutikome MB kaimyną iš vaikystės namo su nemaža kompanija. Neįtikėtinas susitikimas po kelių dešimčių metų. Ir dar kur – tokioje neįprastoje vietoje.

Tarp kitko, lietuvių Madeiroje sutikome įvairiose vietose. Dauguma atskrido su Itaka. Vien mūsų reisu skrido dar 3 poros be mūsų, vėliau į viešbutį atvyko dar 4 poros. Taigi, Madeira tikrai tampa populiari lietuvių tarpe.

II diena. Machico – Funchalis – Machico

Rytas išaušo debesuotas, nelabai šiltas. Mašiniuką turėjom gauti tik rytoj, tad susimąstėme, ką veikti. Buvau numačiusi tingų poilsiuką – pasikepinimą saulėje su knyga, bet buvo kaip buvo.

Recepcijoje gavome autobusų tvarkaraštį ir važiavome į Madeiros sostinę Funchalį. Bilietai po 3,35 eur, perkami pas vairuotoją. Tiesą pasakius, visai nebloga išeitis važiuoti į sostinę autobusu, galima dairytis pro langus, kol autobusas 45 min raitosi, atrodo, nesibaigiančiu miestu (miesteliai tiesiog susilieja) siauromis gatvelėmis. Vieną kartą visai verta taip pavažiuoti, bet atgal pasižadėjome grįžti ekspresu...

Autobusas papuolė tikrai neeilinis – lyg lėktuvas.

Išlipome centre, prie krantinės. Šiaip miesto centras nėra didelis, apeinamas pėsčiomis. Atvažiavus mašina, parkavimas daug kur mokamas, bet tikrai galima rasti nemokamų vietų, tuo labiau, kad madeiriečiai ramiai palieka mašinas užvažiavę ant šaligatvio, prie paminklo ir įvairiose kitose vietose, svarbu, kad nebūtų geltonos linijos.

Madeiros žemėlapį buvau pasiėmusi dar oro uoste, kitoje jo pusėj buvo ir Funchalio planas. Dar prigriebiau ir puikų lankstinuką su pėsčiųjų maršrutais ir levadomis (kas tos levados, suprasite vėliau).

Ėjome link centrinės pėsčiųjų gatvės Avenida Arriaga.

Bankas

 Tuk-tuk taxi su gidu

Vienas mūsų tikslų - Funchalio turgus. Papuoštas azulėjomis (mėlynais piešiniais puoštų plytelių kompozicijomis)

Turguje galybė įvairiausių gėlių Mums neįprastų, tokių, kurių net pavadinimų nežinau....Taip pat sėklų, gumbų, svogūnėlių.... Tik, aišku, kad pas mus jos neužaugtų, nebent popintum vazone ar oranžerijoj. Čia viskas labai įdomu!

Kontrolinės svarstyklės.

 Aišku, žuvies skyrius. Pusė ''pirkėjų'' - turistai su fotoaparatais.

 O štai ir gražuolė espada - miela žuvelė iš ''veido'' ar ne?

 Antrame aukšte - vaisių pardavėjai

Tuoj puolė siūlyti ragauti neįprastų vaisių - marakujų, anonų, bananasų, marakujų-apelsinų, marakujų-bananų, marakujų-vyšnių ir dar bala žino kokių derinių, neva išvestų kryžminant vaisius. Dauguma tikrai labai skanūs. Viena pardavėja aiškino, kad tai vabzdžiai sukryžmina augalus, kitas sakė, kad tai - žmogaus darbas. Viena aišku, kad čia kažkas neaišku. Bet didžiausią įspūdį paliko vaisių kainos - po 19,99 eur / kg. Ir štai šitoje vietoje mes sėkmingai susimokėjome durniaus mokestį - kiekvienoje šalyje jį tenka susimokėti, nors ir kiek žmogus būtum padaręs ''namų darbų'', ir koks gudrus bebūtum.

Anonas matėme Machico parduotuvėlės po 1,5 eur / kg, jau mūsų neapgausi. Jos man ir nelabai patiko. Bet nusprendėme atgailėti pinigų ir nusipirkome 3 vnt. įvairių vaisių. Kaip vėliau pasirodė, vienas buvo surūgęs, kitas neprinokęs - vietoje sėklų ir skanaus skystimo buvo minkštimas, ir tik vienas geras... Dar nusipirkome mangą po 7 eur / kg, galvojau, kad gal čia dar nebloga kaina už tokį prinokusį ir skanų (vėliau parduotuvėje matėme už 3 eur / kg). Dar turgaus pardavėjas aiškino, kad tai sukryžmintas mangas su bananu, todėl toks skanus, bet čia jau visiška netiesa. Paprasčiausias mangas, tik didesnis ir gerai prinokęs.

Taigi, rezultate - 8 eur už 1 marakują-apelsiną ir 1 mangą. O Lietuvoje dar svarstau, ar pirkti mangą už 1 eur ar palaukti, kol bus akcija.

Mano patarimas - eikite per turgų ir prisiragaukite vaisių, o juos perka tegu tie, kas dar šio reportažo neperskaitė.

Dar ragavome ''bananaso'', atseit banano ir ananaso vaisiaus (man buvo nelabai). Kodėl atseit? Todėl, kad jis nei su bananu, nei su ananasu nieko bendro neturi - vėl triukas turistams.

Viename turgaus kampelyje radau prie jų parašyta, kad tai - monsteros vaisius. Tada atsiminiau, kad monstera - tokia didelė pabaisiška gėlė, kuri anksčiau buvo dažnai auginama mokyklose ir poliklinikose. O Madeiroje jos augo visur bet kur, net prie mūsų viešbučio.

Ką iš vaisių verta pirkti Madeiroje, tai NUOSTABAUS skonio saldutėlius apelsinus, parduotuvėje kainuojančius 0,59 - 0,69eur / kg ir vietinius bananus - maži, saldūs, po 0,99 eur / kg mūsų pamėgtoje krautuvėlėje. Žinoma, ir mangus.

Toliau judėjome link funikulieriaus. Pakeliui - žavinga Rua Santa Maria gatvelė su puošniomis durimis.

Funikulieriaus stotelė krantinėje, pirkome pirmyn - atgal bilietą + įėjimą į tropinį sodą už 23,75 eur. Apie keltuvą ir bilietų kainų variacijas čia: http://www.telefericodofunchal.com/index_UK.html.

Ant Monte kalno jau vėsiau. Geriau keltis kuo giedresnę dieną, nes viršuje gali per debesis nieko nebesimatyti. Ėjome į Jardim Tropical Monte Palace, kur praleidome neskubėdami porą gerų valandų.

Tarp kitko, orchidėjos auga ne tik čia, bet ir paprastų žmonių gėlių darželiuose prie namų.

Madeiros simbolis-gėlė strelicija.

Ir pagaliau monsteros vaisius- madeirietiškas bananasas.

Kas pirks bilietą tik į vieną pusę, gali atgal grįžti autobusu arba tokia štai nacionaline transporto priemone - rogėmis, jų stotelė prie bažnyčios. Vienam keleiviui 25 eur, dviem 30 eur, trivietė - 35 eur.

Matydama švytinčius keleivių veidus, prisipažinsiu, supavydėjau ir pasigailėjau, kad jau nusipirkom atgalinį bilietą. Būčiau tikrai prikalbinus vyrą nusileisti su vėjeliu nuo kalno...

Nuo to paties kalno dar galima nusileisti funikulieriumi į žemiau esantį botanikos sodą, bet mes jį atidėjome kitai dienai.

Nusileidę į krantinę dar pasivaikščiojom.

Į Machico grįžome ekspresu. Dabar atvažiavo jau visiškai kitoks, modernus autobusas su nemokamu WI-FI viduje.' 'Parlekiam'' 25 km per 30 min.

III diena. Cabo Girao - PR6 levada das 25 fontes

Rytas buvo vėl debesuotas ir nelabai šiltas. 9 val. į viešbutį mums atvarė Fiat Punto, tad tapo aišku, kad vėl reikia kur nors lėkti.

Nutarėm, kad šiandien išbandysime pirmąją levadą ir pažiūrėsime ką nors pakeliui.

Kas tos levados? Tai žmonių padaryti vandens kanalai, kuriais vandens perteklius nuo kalnų pasiekia žemiau esančias vietas ir aprūpina daržus ir sodus vandeniu laistymui. Pagal kai kurias padaryti takai turistams.

Pasirenkam levadą 25 Fontes (arba 25 šaltinių ), kadangi ji pakankamai lengva ir, mano iš anksto susidaryta nuomone, mažiau įspūdinga už kitus numatytus ėjimus. Kaip vėliau paaiškėjo (kaip ir dažnai atsitinka), išankstinis nusistatymas buvo klaidingas.

Mums pakeliui pasirodė Cabo Girao - aukščiausias Europoje skardis. Jo aukštis 580 m. Čia įrengta stiklinė apžvalgos aikštelė. Ten ir nuvažiavome. Kelias labai geras, lėkėme autostrada. Netoli už Camara de Lobos yra nusukimas ir galima gėrėtis vaizdais.

Šalia kvepia kvepia eukaliptai.

Toliau, atrodė, lyg paprasta - mūsų laukė levada, kurios pradžia Rabacal (Rabasal) kaimelyje. Bet navigacija tokio kaimo nerodė ir viskas. Kaip vėliau ir kitų smulkių kaimų... Iki šio Sygic programėlė mums puikiai tarnavo, o čia ne ir taškas. Mano mažame žemėlapiuke keliuko nebuvo nupiešto iki levados, tad Calheto'j sukom į degalinę pirkti žemėlapio. Nusipirkome tokį, kad visi kelio vingiai matyti, bet... ir vėl niekas nebuvo neaišku. Klausėme degalinės darbuotojų ir jie paaiškino, kaip ir kur važiuoti. Puiku, lekiam! Tiksliau, ne lėkėm, bet pradėjom makaluotis po miestelį, ir vis aukštyn ir aukštyn, vis siauresnėmis gatvelėmis, kol kelias pasidarė visai siauras ir tooooks status, kad važiavome tik pirmu bėgiu! Gerai, kad nesutikome nieko atvažiuojančio priešpriešais, nes vien nuo tokios minties plaukai šiaušėsi!

Jau ir apniko abejonės, ar tikrai gerai važiuojame, bet privažiavome aikštelę su daugybe autobusų ir autobusiukų. Aišku, kad jie atvažiavo ne ''mūsų'' keliu. Keleiviai jau visi, matyt, buvo seniausiai išėję. Toks nedidukas rūkelis tvyrojo. Šokome į batus ir pirmyn.

Pradžioje iki tunelio kelias platus ir nebuvo jokios levados, tad greit nužingsniavome kokį 1,2 km. Aplink auga ir kvepia eukaliptai, eiti visai malonu.

Pagaliau ir levada, ir visai kitoks miškas. Žalia žalia ir labai paslaptinga. Jaurėmės patekę į pasakų šalį...

O čia jau visiški raganų žabangai... (primena Tenerifės Anangos kalnus,ar ne?)

Tuos beveik 12 km neskubėdami įveikėme per 4 val. Sutikome daug jau grįžtančių grupių. Levada beveik visą laiką ėjo tiesiai, tad yra tinkama įvairaus amžiaus žmonėms.

Pasivaikščiojimu likome labai patenkinti, tikrai labai graži levada. Verta būti viena populiariausių. Tik taip ir likom nesupratę, kur gi tie 25 šaltiniai? ;)

Grįžome kitu keliu, tuo, kuriuo buvo atvažiavę mikriukai. Pakeliui dar pamatėme vieną stovėjimo aikštelę su stendu, kad čia prasideda ta pati levada, bet iki mūsų starto dar tikrai daug eiti. Žodžiu,  nusprendėme, kad mes dar visai gerai pataikėme nuvažiuoti.

IV diena. Porto da Cruz - Santana - Pr1. 2 Vereda do pico Ruivo (ežiukai rūke I dalis)

Rytas vėl buvo debesuotas, vėl krovėmės daiktus ir nusprendėme, kad važiuosime link Santanos.

Ant žemėlapio sala atrodo didelė, bet atstumai labai nedideli, greitai privažiavome nedidelį žvejų miestelį Porto da Cruz. Centriukas nedidelis, bet labai jaukus, keli restoranėliai su vaizdu į vandenyną, pora smėlio pliažiukų ir romo gamykla. Apie ją nieko nežinojome, radome visai netikėtai, iš tolo pamatę, kad prie vieno pastato būriuojasi žmonės.

Šioje gamykloje senoviniu būdu iš cukrašvendrių gaminamas romas. Prie gamyklėlės yra parduotuvė, galima užmesti akį į cecho vidų.

Taip atrodo cukranendrių stiebai, iš kurių bus pagamintas romas.

Parduotuvėje buvo įvairaus amžiaus romo. Paprasto pirkti nerekomenduoju, nes toks pats paprastoje parduotuvėje mieste kainuoja kur kas pigiau. Bet jei esaet romo žinovas, tai galima čia įsigyti labai seno, išlaikyto, kurio kitur gal ir negausite.

Čia pat galima nusipirkti šviežiai padarytos ponchos su apelsinų ar citrinų sultimis. Taurė - 2 eur. Poncha - tradicinis madeirietiškas gėrimas iš romo, sulčių ir medaus. Yra pirkti ponchos buteliuose, bet šviežiai pagaminta visiškai kito skonio. Ypač su marakujų sultimis. Kai gamykloje pirmą kartą ragavau ponchos, nebuvau ypatingai sužavėta, nes romas primena viskį, kurio nemėgstu, bet kuo toliau, tuo labiau poncha man ėmė patikti.

Toliau važiavome į Santaną. Kylant į kalnus atsivėrė gražūs vaizdai į miestelius ir ''paukščio lizdo '' kalną.

Santana garsėja trikampiais namukais,kuriuose anksčiau gyveno žmonės (kai kuriuose ir dabar gyvena). Centre tuose nameliuose įrengtas turizmo informacijos centras, suvenyrų parduotuvė.

O į šitą mus labai maloniai kvietė vietinė močiutė. Ką gi, užėjome, apžiūrėjome tvarkingus 2 kambariukus, kuriuose matyti, kad tikrai gyvenama. Tada močiutė portugališkai su angliškų žodžių priemaiša ėmė pasakoti savo gyvenimo liūdną istoriją, apie nuo vėžio mirusį vyrą ir dabartinį sunkų gyvenimą... Mano brangusis davė 1 eur, toji ponia ėmė kratyti galvą, dar daugiau verkti... Gavo dar 1 eur, tada ašaros nudžiuvo ir po kelių minučių vėl su šypsena kvietėsi į vidų kitus turistus...Va toks darbas. :)

Kalijos Madeiroje auga ant kiekvieno kampo, ant šiukšlynų irgi. Pamatytų mano bendradarbė, kuri tiek daug įdeda pastangų, kad kalijos darbe žiemą žydėtų, jai širdis verktų. Matėme, kaip viena močiutė vežė karutį su prirautom piktžolėm, kurių viršuje buvo ir kalijų glėbis. :)

Ilgai Santanoje neužtrunkome, turgelyje nusipirkome bananų ir nuvažiavome link Achada do Teixeira, nuo ten ėjome link Pico Ruivo, aukščiausios Madeiros viršukalnės (1862 m). Mūsų laukė 2,8 km pirmyn ir tiek pat atgal, turėjome užtrukti apie 3 val.

Atvažiavus į starto aikštelę, viskas skendėjo rūke, t.y. debesyje. Matomumas buvo kokie 30 m, tad nusprendėme kilti, negi grįšime atgal. Ir čia pamažu tampame ežiukais rūke.

 

Iki Pico Ruivo lieka pats sunkiausias 0,5 km į viršūnę. Čia kelias susikerta su kita trasa, vedančia nuo Pico Areiro.

Viršūnėje pabuvome gerą pusvalandį, nes taip ten gera ir gražu. Nors apačioje laukė nekoks oras, čia, virš debesų, viena prancūzų šeima vartėsi ir deginosi. Mes taip pat nusvilome veidus, nes į galvą nešovė mintis pasitepti kremu nuo saulės, juk buvo apsiniaukę.

Laikas grįžti. Smagu, kad vėjas nors šiek tiek atidengė kalnus.

Nusileidome į visišką rūką - debesį. Įsėdus į mašiną matomumas 0, nebematėme net kur išvažiuoti iš aikštelės (neperdedu nė kiek), to dar man gyvenime nebuvo buvę. Slinkome vėžlio greičiu, kad kokio žmogaus nenutrenktume, kol pavyko išvažiuoti. Toliau keliu važiavome žiūrėdami į navigaciją, nes matomumas buvo apie  3m, tad posūkius nuspėjome tik su jos pagalba.

Galų gale išvažiavome iš rūko. Sakau MB, kad gal reikės geresniu oru pakartoti šitą žygelį?

V diena. Canical-Sao Lourenco-Prainha

Po trijų tokių turiningų dienų jau norėjosi ir pailsėti prie baseino. ;) Mūsų viešbučio lietuviai vis mus erzino, kad kol mes blaškėmės po kalnus ir rūkus, Machice pasirodydavo saulė ir jie puikiausiai po kelias valandas degindavosi. Bet rytą dangus vėl stipriai buvo aptrauktas debesų, jau pradėjo imti nervas... Bet, kaip minėjau, iš mūsų miestelio matėsi, kad Sao Lourenco pusiasalyje lyg po truputį šviečiasi.

Toli trenktis nesinorėjo, todėl važiavome į už 10 km esantį Canical miestuką, kur buvo banginių muziejus.

Įėjimas vaikams iki 18 m nemokamas, o suaugusiems 10 eur. Mums pasisekė, nes kažkodėl tą dieną bilietai buvo už pusę kainos. Ir turiu pasakyti, kad 5 eurų muziejus tikrai vertas, 10-ties gal nelabai.

Išėjus iš muziejaus matėme, kad pusiasalis jau visai gražaus dangaus zonoj, išvažiavom.

Tiesa, nuvažiavus aikštelėje buvo labai daug mašinų, tad nufotografavome iš toliau, tądien pačiu pusiasaliu eiti nesiruošėm.

Truputį pavažiavus atgal buvo nuoroda į miradorą (apžvalginę aikštelę), ten ir pasukom. Aikštelėje buvo net mobilus gėrimų ir užkandžių kioskas, juk maža ką, gal norėsite gėrėtis vaizdais užgerdami alaus bokalu.

Tikrai verta nuvažiuoti. Vėjas didžiulis, bet vaizdai labai gražūs. Aišku, nuotraukos tos erdvės pojūčio neperduoda... Matėsi debesų apdengta visa sala.

 

 

Dar truputį pavažiavus yra užrašas ''Prainha'' ir aikštelė. Sustojome, nusileidome laipteliais žemyn žemyn ir priėjome juodą pliažiuką.

Čia buvo ir bariukas, kur tikrai pigiai galima užkąsti ir užtikome pačią skaniausia Madeiroje poncha. Tikrai!

Dar galima išsinuomoti gultus po 1,8 eur ir prigulti puikioje užuovėjoje. Saulutė kepino, vėjo nebuvo, vaizdas puikus, ponchos yra. Rojaus kampelis...

Netrukus pasirodė bičiulių pora iš viešbučio, atvažiavo autobusu ieškoti saulės. Juokėmės, kad nuo lietuvių niekur nepasislėpsi.

Taip diena ir prabėgo. Šitą vietelę rekomenduoju aplankyti, tikrai puiki atsikvėpti.

II-oji dalis čia