Madeira, II dalis

VI diena. Funchalis: Jardim Botanico - Gėlių fiesta

Rytas nepaprastai puikus, saulė šviečia, nuo ryto pliažinomės prie baseino! Pagaliau!!!

Bet 16 val. Funchalyje turi prasidėti pagrindinis Gėlių fiestos renginys-paradas. Labai norėjau pamatyti šį paradą, net kelionės datą prie jo taikiau. Todėl apie pietus atsisveikinome su baseinu ir pajudėjome link Funchalio, nes mūsų planuose buvo dar užsukti į botanikos sodą (Jardim botanico). Lengvai jį radome, parkingas nemokamas, įėjimas suaugusiam 5 eur. Tiesa, Funchalyje dangus jau buvo tapęs debesuotas ir sode pasidarę gana vėsu, nes jis įsikūręs ant kalno.

 Čia koks tai įdomus augalėlis be pradžios ir pabaigos...

Sode ne tik galima grožėtis augalų kompozicijomis, bet ir pasivaikščioti mini zoologijos sode. Vėžliai palaidi vaikštinėja, papūgos, visokie paukštukai, spalvotasis ir baltasis povai suleisti į vieną aptvarą, tai uodegas kilnoja vienas prieš kitą be atvangos, lankytojus džiugina. Tik liūdnoka žiūrėti, kaip jie aptvaruose vargsta...

Likus valandai iki parado jau važiavome į centrą. Kol pasistatėme nemokamai mašiniuką, užtrunkome dar pusvalandį, nes miestas buvo pilnas pilnutėlis žmonių - dalyvių ir žiūrovų. Ir visi, žinoma, norėjo parkuotis nemokamai. Pagaliau radę vietelę lėkėme užsiimti vietos prie gatvės, bet jau visos geros vietos buvo užimtos... Vis tik radome vietelę šalia miniatiūrinių bobulyčių madeiriečių. Jos buvo visiškai užblokavę praėjimą per perėją ir tik su pensininkams būdingu aršumu neleido nei vienam turistui pereiti gatvę link kruizinių laivų prieplaukos, nors jie ir aiškino, kad nespės į laivą, bet kas joms :) Iškėlusios rankas į dangų ir purtydamos galvas šaukė ''closed''!!!  Mes pritariamai palinksėjome galvomis :) Fantastiškos bobutės! Viena iš jų paradą fotografavo planšete, vėliau fotoaparatu, o dar vėliau išmaniuoju telefonu. Kol fotografavo fotiku, išmanųjį laikė įsikandusi dantyse :))

Dar kita moterytė sugalvojo, kad geriausia atsisėsti tiesiog gatvėj, rankinės ištepti nenorėjo, tai pasidėjo... sau ant galvos :) O kol sulaukė parado, dar ir rožančių tyliai sukalbėjo... Štai kaip reikia mokėti išnaudoti laiką.

Šita parado ''dalis '' man ypač patiko, t.y. patiko stebėti bobules. :)

O toliau gėlių - moterų - merginų - mergaičių paradas. Viskas buvo labai gražu, bet ypač stebino gyvų gėlių kiekiai. Vis galvojau, o kur jas visas padės po parado?

Po geras 2 valandas trukusio parado dar ėjome pasivaikščioti po miesto centrą, kur buvo daug gėlių puokščių, gėlių kilimų ir vis dar nepavargusių eisenos dalyvių. Paragavome cukrašvendrių - citrinų sulčių - labai skanios. Rekomenduoju!

VII diena. Sao Vincente - Porto Moniz

Po pusryčių pažiūrėjusi web kameras pamačiau, kad šiauriau šviesesnis dangus. Ten ir pasukome. Pirmiausia važiavome į Sao Vincente.

 

 

Keli kilometrai iki jo yra Grutas, vulkanizmo centras - muziejus. Prieš 890 tūkstančių metų išsiveržus vulkanui šiose vietose susiformavo olos -angos-tuneliai, o dabar čia atidarytas vulkanizmo centras.

Įėjimas kainuoja, berods, 8 eur. Susidarius grupelei pradžioje ėjome į muziejuką, kur buvo ekspozicija apie vulkanus pasaulyje, stovėjo vulkano maketas. Pažiūėjome filmuką apie Madeiros salyno formavimosi istoriją. Pasirodo, Porto Santo sala atsirado pirma, o Madeiros - paskutinė. Lavai veržiantis į žemės paviršių, kalnuose atsirado tuneliai, į kuriuos tuoj ir patraukėme. Ekskursiją vedė gidė portugalų ir anglų kalbomis. Visi angliški žodžiai baigėsi Š ir Ž (portugalų kalba kažkuo man pasirodė panaši į lenkų), bet suprasti galima.

Visa ekskursija truko apie valandą, mums patiko.

Sustojome nedideliame Sao Vincente miestelyje. Mažytis centras paverstas pėsčiųjų zona. Nieko ten labai įdomaus, kelios suvenyrų parduotuvėlės ir tiek.

Daug gražiau palei vandenyną.

 

Pakrantėje rikiavosi restoranėliai, užkandinės. Rimtai valgyt nenorėjome, užėjome į bistro. Ten už didžiulę lėkštę tirštos daržovių sriubos (užteko abiems), 2 skanios kavos puodelius ir 2 šviežias bandeles sumokėjome 4,5 eur.

Šitoje vietoje turiu pasakyti, kad Madeiroje NIEKUR negėrėme prastos kavos, visur tik labai gerą ir visur nebrangią. Espresso dažniausiai 0,7 eur, su pienu 1,5eur. O visokius pyragėlius, bandutes, duoną jie tikrai moka kepti.

Kelias į Port Moniz labai gražus, vis išlenda prie vandenyno.

Porto Moniz miestelis garsėja natūraliai susiformavusiais baseinais, atidarytas ir poilsio centras, kur galima maudytis jūros vandens beprisipildančiuose baseinuose. Yra ir jūrų parkas-akvariumas. Abu objektai jau buvo uždaryti, tai nieko apie juos negaliu pasakyti. Bet pats miestelis man labai patiko. Labai graži pakrantė pasivaikščioti. O ir oriukas pasidarė toks saulėtas ir šiltas.

Tik įvažiavus parkingas mokamas, bet pora gatvelių nuo centro ir jau galima parkuotis nemokamai.

 VII diena. Pico Areiro - Pico Ruivo (ežiukai rūke II dalis)

Likus savaitei iki kelionės vis žiūrinėjau šiame puslapyje http://www.visitmadeira.pt/en-gb/explore/detalhe/madeira/activities/walks apie takų ir levadų būklę, mat balandžio pradžioj buvo pasnigę, tai kelias tarp viršukalnių ir Levada do Caldeirao verde buvo uždarytas. Ėjo laikas, o jos vis dar buvo uždarytos. Pagalvojome, kad čia kažkas ne taip, reikia važiuoti ir patikrinti.

Kaip tik išaušo saulėta diena, pagalvojau, kad gal gi apgausime debesis ir mums pavyks pamatyti tuos gražius vaizdus, kuriuos mačiau internete. Bet reikėjo maždaug 8 val. ryto būti jau kalnuose, o mes miegaliai, tad viskas įvyko nevisiškai taip, kaip numačiau....

Pirmiausiai sustojome Porteloje, pasigrožėti ''erelio lizdo'' kalnu. Kiti mato ir gulinčio žmogaus galvą.

Prie miradoro (tai - gražus vaizdas, išvertus iš ispanų ar portugalų kalbos) aikštelėje buvo gėlių turgelis, kur pardavinėjo šaknis ir sėklas. 5 sėklų maišeliai - 5 eur.

Toliau kilome į vis aukštyn aukštyn, oras vis vėsyn, atsivėrė dar vienas gražus vaizdas

Kai atvykome prie III-ios pagal aukštį Madeiros viršukalnės Pico Areeiro (1817 m), pamačiau, kad jau kaupiasi debesys....

Parkingas nemokamas, yra WC, parduotuvė, kavinė, apžvalgos aikštelė. Iki Pico Puivo 7 kilometrai arba 5,6 kilometrai, žiūrint kuria kelio atšaka eisit, kai kelias išsišakos. Tiek pat mums reikės ir grįžti.

Kelias vis eina žemyn, nieko sunkaus, bet MB jau pastebi, kad grįžtant teks kopti aukštyn...

Sutikome vietinę kurapką.

 Man šitas ėjimas, beje kaip ir kiti Madeiroje , toks truputį vaiduokliškai paslaptingas :)

 Ir vėl saulutė pasirodė (matote mikroskopinius laiptelius šioje foto?)

Nėrėme į tuneliuką, o iš jo išlindus reikėjo nuspręsti, kuriuo keliu eiti - ilgesniu ar trumpesniu. Aišku, aš buvau už ilgesnį. Ir čia padarėme didelę klaidą, nes kelias ėjo nuolat auštyn, o matėme tik keliuką, žoles ir rūką-debesį. MB ėjo bambėdamas, kad ''gal einam atgal, nes KOKIA PRASMĖ???? eiti taip sunkiai ir nieko nematyti????'' Sakau, eik, ir atvažiuok manęs pasiimti kitam gale, nes aš EISIU IR VISKAS. Ėjome, stenėjome, nieko nematėme... :) Galų gale, keliai susijungė ir priekyje pamatėme tirštą rūką. Čia jau paklausiau MB, nusileidau - daugiau nėjome, nors taip gaila, taip gaila. Aišku,  Pico Ruivo jau buvome, per rūką vis tiek nieko nepamatytumėme gražaus, tad pasukome atgal trumpesniu keliu. Jis daug lengvesnis, praktiškai nei kilo, nei leidosi.

Kupolą pasiekėme visiškame rūke, vis tik džiaugiausi, kad nebėjome iki Pico Ruivo. Turiu prisipažinti, kad pasivaikščiojimas buvo oi, koks sunkus, kojeles dar porą dienų skaudėjo. Ir dar supykau ant tų debesų!
 

Bet grįžtant kitu keliu atrandome nepažymėtą aikštelę su vaizdu į Machico miestelį

 Matyti ir kitos negyvenamos salos - Desertas ir Selvages.

  III-oji dalis čia