Ką pamatyti Žydrojoje pakrantėje arba 10 dienų atostogos Prancūzijos Rivjeroje, I dalis

Pirmą kartą nežinau, nuo ko pradėti :) Atostogos Prancūzijos Žydrojoje pakrantėje buvo tiesiog nuostabios. Praėjo mėnuo, o aš dar gyvenu prisiminimais: puikus oras, šilta jūra, kalnai, palmės, šviežutėliai kruasanai ir bagetės pusryčiams, jaukūs, tiesiog atvirutiniai senamiesčiai, pribloškiantis Verdono kanjonas, levandos (!), prabangus Monakas, kasdien nauji atradimai ir visiškas neskubėjimas. Mmm...

Turbūt visi tą žino, bet pasikartosiu, kad Žydrasis krantas arba Prancūzijos Rivjera (Cote d'Azur) - tai rytinė Viduržemio jūros pakrantės dalis Prancūzijoje, į vakarus besitęsianti nuo Kanų iki Mentono, o rytuose siekianti Italijos sieną. Prancūzijos Rivjeroje yra ir Monako kunigaikštystė.

Atsiradus skrydžiui iš Lietuvos į Nicą, tapo populiaru ten praleisti ilgą savaitgalį, bet mes su vaikais ten praleidome net 10 dienų, puikiai suderinome ir poilsį, ir pažinimą. Ir dar būčiau galėjusi pasilikti.

Pradžioje šiek tiek praktinės informacijos. Kelionės planavimas prasidėjo rudenį, kai nusipirkome bilietus Vilniu-Nica-Vilnius po €62 su rankiniu bagažu ir pirmenybiniu įlaipinimu. 

Tada prasidėjo apgyvendinimo paieška. Nica - gana didelis miestas su akmenuotu pliažu. Mes atostogoms pasirinkome Juan les Pins (tariasi Žuan le pa) arba tiksliau Juan les Pins - Antibes, nes tai lyg vienas nedidelis miestas be jokių tarpelių. Eini eini Juan les Pins'u, o navigacija rodo, kad jau esi Antibes. Pasirinkimą lėmė tai, kad čia yra net keletas nemokamų smėlėtų paplūdimių ir mažesnės apartamentų kainos. Be to, yra gražus senamiestis, didžiulis jachtų uostas, tad aplinka jauki, bet ir ne kaimas. 

Pasirinkus atostogas Prancūzijoje reikia nusiteikti kur kas didesnėms apgyvendinimo kainoms negu, pavyzdžiui, Graikijoje, Kanarų salose ar Portugalijoje. Visokių all inclusive mėgėjams čia tikrai bus sunku, nes tokių pasiūlymų labai mažai ir kainos kosminės. Be abejo, paiešką dar šiek tiek sunkino tai, kad BŪTINAI reikėjo apartamentų su baseinu. O nuvažiavus pasirodė, kad nuo šiemet vaikams labiau patinka maudytis jūroje! Šį kartą užsisakėme apartamentus per airbnb.com (deja, nuoroda šiuo metu nebeveikia). Visiškai nedideli, bet patogioje vietoje, netoli pliažo ir Antibų senamiesčio,  su dideliu balkonu-terasa (iš kurios begėdė žuvėdra pagrobė kruasaną :) ), kur pusryčiaudavome ir vakarieniaudavome. 

Šį kartą nusprendėme nesinuomoti automobilio ir keliauti visuomeniniu transportu, nes jis patogus ir nebrangus. Automobilį planavome nuomotis tik vienai dienai kelionei po Verdono kanjoną. 

Kaip pasiekti Antibus-Juan les Pins iš oro uosto?

Atskridome į II terminalą, išėjus iš jo po kaire reikėjo ieškoti nemokamo autobuso, kuriuo vyko pervažiavimas į I terminalą - jame buvo autobusų stotis. Iš čia galima važiuoti:

• express autobusu nr. 250, bilietas į vieną pusę €11, pirmyn-atgal €16,5, vaikams šiek tiek mažiau. Važiuoja apie 45 min (mums pasirodė per brangu);
• lėtuoju autobusu nr. 200, kuris važiuoja apie 1,5 val., bet kainuoja tik €1,5. Nenorėjome tiek laiko kratytis (jau buvome ir taip pavargę po kelionės);
• traukiniu iš Saint Augustino stotelės. Iki jos reikia paeiti apie 10 min, nuorodos pažymėtos visame kelyje. Taip pat lapelį su maršrutu galima gauti stoties kasoje.  Jei tiksliau, tai reikia kirsti pagrindinį kelią ir sekti nuorodomis. Mes lengvai radome, nors vyko kelio darbai. Prie stotelės automate nusipirkome traukinio bilietus, mums padėjo paslaugus stoties darbuotojas. Iki Juan les Pins žmogui virš 12 metų - €4,10, vaikui €2,10, tad viso sumokėjome €14,40, kelionė užtruko apie 30 min. 

Taip pat galima pasiekti ir kitus pakrantės miestelius, esančius tarp Nicos ir Kanų. Informaciją apie traukinių tvarkaraščius ir bilietų kainas galima pasitikrinti www.trainline.eu, tą rekomenduoju daryti planuojant išvykas, nes Prancūzijoje dažni streikai, tad būna, kad kai kurie traukiniai nevažiuoja. 

Po Žydrąją pakrantę iš tiesų patogu keliauti visuomeniniu transportu. Autobusais, be to, dar ir labai pigu, visomis kryptimis bilietai tik €1,5, bet čia reikia kantrybės, laiko ir gali tekti pastovėti, nes jie sustoja beveik prie kiekvieno suolelio ir dažnai būna pilni.

Traukiniais truputį brangiau, bet daug greičiau ir patogiau. Šeimai  su vaikais apsimoka pirkti dienos bilietą už €35, su kuriuo galima važinėti visą dieną, išlipti ir vėl įlipti kur tik norisi. Bilietą reikia pažymėti tik 1-ą kartą prieš kelionę geltonos spalvos komposteryje stotyje.

Įsikūrę savo laikinuosiuose namuose pirmiausiai išskubėjome ieškoti, kur užkąsti. Mūsų pasirinkimas - visai netoliese esanti gerai Tripadviser įvertinta picerija "Fi Fi". Na, tokia mini gatvės picerija su keliais staliukais gatvėje ir be galo skania pica. Pagal užsakymų atsiimti užsukančių žmonių kiekį supratome, kad tikrai teisingai pasirinkome. Čia tikrai užsukome dar ne kartą. 

Sugrįšiu prie savo pasakojimo pavadinimo ir tiesiog iš eilės papasakosiu apie mūsų aplankytas vietas. Planuodama tokias keliones, kai gyvename vienoje vietoje ir iš ten vis kur nors keliaujame, iš anksto susidarau lankytinų vietų sąrašą, bet kur keliauti pirmiausiai, sprendžiame vietoje. Šį kartą taip jau išėjo, kad eiliškumas buvo tobulas - kiekviena vieta buvo vis įdomesnė ir įdomesnė. 

Antibes 

Pirmiausia apie mūsų mieląjį Antibes. Tai  - miestas, įkurtas graikų dar IV a. pr. m. e., ilgai buvęs didžiausias tarp Marselio ir Italijos. Dabar jis garsus savo jaukiu senamiesčiu, didžiausiu Rivjeroje jachtų uostu ir Picaso muziejumi. Taip pat rekomenduoju pasivaikščioti aplink Cap d'Antibes iškyšulį. 

Štai tokį senamiesčio vaizdelį matydavome iš savo pliažo Plage du Ponteil. O kur dar tolumoje stūksantys kalnai, pakrantės miesteliai, Nica ir visuomet bent kelios prabangios jachtos. Maudaisi ar deginiesi, o akys džiaugiasi.

Senamiestyje, XIV a. statytoje  Grimaldžių  pilyje, įkurtas  Picaso muziejus. Dailininkas Antibuose gyveno 1946 metais ir miestui paliko nemažai savo darbų. Muziejus nedidelis, puikiai tinka ir patiems susipažinti su žymiojo dailininko darbais, ir supažindinti vaikus. Vaikams iki 18 metų lankymas nemokamas, suaugusiems - €6.

Jaukios senamiesčio gatvelės...

Daugybė kavinių, kepyklėlių, šokolado parduotuvėlių - smaližiams ten sunku :)

Šokoladiniai lobiai

Port Vauban - didžiausias Rivjeroje jachtų uostas su kartais protu nesuvokiamo dydžio jachtomis. Prie pat jų neprieisi, bet penkiaaukštį ar šešiaaukštį laivą gali apžiūrėti ir iš toliau.

Antibai vakare:

Grimaldi pilies bokštas

Dieną ūkininkų turgus, o vakare į turgaus vidurį išnešami staliukai iš šalia esančių restoranėlių. Taip pat savo darbus pardavinėja vietos menininkai. Jei manote, kad turguje vaisiai pigesni, tai ne. Persikai net po 5-6 eur už kilogramą, kai parduotuvėje - 2-3 eurai.

Labiausiai nustebinęs radinys Antibuose - netikėtai skersgatvyje rastas paveikslas iš plytelių "Širdžių ėdikė":)  Aš taip jį pavadinau. Manau, kad neapsirikau :)

Cap d'Antibes 

Jei jau būsite Antibuose - Juan les Pines, nepraleiskite pasivaikščiojimo aplink Cap d'Antibes.

Pasivaikščiojimą reikėtų pradėti nuo Villa Eilenroc ir eiti iškyšulio pakraščiu iki De la Garoupe pliažo, arba atvirkščiai. Mes atvažiavome autobusu Nr. 2 iki paskutinio sustojimo Eden Roc. O reikėjo išlipti Fontaine sustojime. Bet Žydrojoje pakrantėje ne taip paprasta susigaudyti, kur koks sustojimas, nes autobusas nestoja visuose sustojimuose, tik tuose, kur yra laukiančių žmonių ar jei koks keleivis nori išlipti ir paspaudžia mygtuką. Reiktų iš anksto pasižiūrėti, kur sustojimas ir sekti navigacijos programėlėje (pvz., mes naudojame HERE). Bet nelabai žinojome, kur tas takas tiksliai prasideda, tai išlipome paskutiniame sustojime ir ten, laimei, radome sename švyturyje įrengtą gamtos ekspoziciją Espace Mer et Littoral, kur darbuotoja davė žemėlapį ir paaiškino, kaip rasti taką. Taigi, paėjome tas 2 stoteles atgal ir prie Villa Eilenroc suradome tako pradžią. Pati XIX a. pastatyta vila uždaryta, ją aplankyti galima tik specialiai susitarus. Įdomu tai, kad vilos pavadinimas - tai šeimininkės vardo  Cornelia anagrama - "Eilenroc".

Visas takas tęsiasi apie 5 km, rašo, kad galima nueiti per 1,5-2 valandas. Viskas priklauso nuo to, kiek laiko grožėsitės vaizdais. O jų tikrai yra nuostabių. Panašiai mes ir užtrukome. Džiaugiausi, kad pasirinkome eiti jau vakarėjant, nebebuvo taip karšta. Einant vasarą reiktų nepamiršti pasiimti pakankamai vandens. Avalynės specialios nereikia, bet geriau apsiauti kedus ar basutes su neslystančiais padais, nes kai kur reikia eiti tiesiog akmenimis. 

Taigi, pradedam: :)

Žvilgsnis į privačią vilą

Garoupe pliaže atsiradome apie 21 val., kai paskutinis autobusas buvo jau išvažiavęs, tad teko pėdinti namo pėsčiomis dar 3 km. Lyg ir nedaug, bet tiesiausias maršrutas vedė tiesiog gyvenamųjų namų ir vilų rajonu, kur apart aukštų tvorų ir vartų nieko nepamatysi. Bet likome gyvi ir patenkinti pasivaikščiojimu. Nors vis tik gavau dukros pastabą, kad diena turėjo būti skirta poilsiui prie jūros ir "tik trumpam pasivaikščiojimui" po pietų. Bet kartais su tais pažadais taip nutinka :)

Įdomu, kas už tų vartų?

Villa Ephrussi de Rothschild 

Tai pakrantės perliukas rūmų, parkų ir augalų mylėtojams. Važiavome traukiniu iš Juan les Pins iki Beaulieu sur Mer sustojimo. Iš ten 81 autobusu (bilietas €1,5) pavažiavome iki Plage de Passable sustojimo. Galima nueiti ir pėsčiomis, bet į kalną ir karštyje nesinorėjo. Iš Nicos iki čia taip pat galima atvykti 81 autobusu. Jei atvyksite automobiliu, prie vilos yra nemokamas parkingas. Turint laiko ir automobilį, galima apvažiuoti visą iškyšulį Cap Ferrat. Bet einant link vilos ir vaikštant po ją, nuostabių tikrai vaizdų netrūksta. 

Suaugusiems bilietas €14, 7-17 metų vaikams, studentams €11, šeimos bilietas 2 suaugę + 2 vaikai - €44. Galima pasiimti nemokamą audiogidą, tikrai verta. 

Vila pastatyta 1905 metais, garsaus bankininko dukrai baronienei Beatrice Ephrussi de Rothschild. Statyboms buvo pasirinkta siaura Cap Ferrat pusiasalio sąsmauka, iš kur atsiveria nuostabus vaizdas į Villefranche ir Beaulieu įlanką. Vilos kambariai saugo nuostabius baldus, menančius Liudviko XV laikus, kuriuos išrinko baronienė, spalvingus rankų darbo kilimus, saksonietišką porceliano kolekciją, tapybą – rūmų šeimininkė visą tai testamentu perdavė Prancūzijai. Baronienės gyvenimo istorija ir asmenybė labai įdomi, apie tai plačiau galima sužinoti klausantis audiogido (yra anglų, rusų ir kt. kalbomis).

Šiltuoju sezonu čia kas 20 min groja ir šoka fontanas

Vaizdas į Villefranche sur Mer miestelį ir įlanką

Šiai vilai ir parkui planuokite skirti 2-3 val., o gal ir daugiau, nes audiogido pasakojama istorija, vilos ir parko grakštumas, subtilumas tiesiog verčia neskubėti ir mėgautis vaizdais.

Nica 

Rytas buvo apsiniaukęs, bet lietaus lyg nežadėjo. Kalnai skendėjo debesyse, tad planuota išvyka į Eze ir Monaką atpuolė. Nusprendėme važiuoti į Nicą. Jos lankymui kažkaip specialiai nesiruošiau, buvau pasižymėjusi kelis muziejus, dar šį bei tą. Galvojau, kad nuvažiuosime, susirasime TIC, gausime kokį žemėlapiuką ir bus aišku. Tuoj pamatysite, kas iš to išėjo.

Šį kartą važiavome  autobusu nr. 200, kuris nuo Kanų iki Nicos stojo prie kiekvieno kampo ir suolelio. Tuo pigiuoju po €1,5 žmogui. Juk reikia viską išbandyti :) Gerai, kad dar gavome atsisėsti, nes važiavome beveik 1,5 valandos! Priminsiu, kad atstumas tarp Juan les Pins ir Nicos viso labo 27 km. Taigi. Bet pasikartosiu dar kartą, kad jei turi laiko, o pinigus labai taupai, toks keliavimo būdas yra net labai geras.

Oriukas buvo švelniai tariant vėsus, dar pradėjo lašnoti, o vėliau ir smarkiai lyti. Lietsargiai liko lagaminuose, megztukai irgi. TIC turėjo būti šalia Masenos aikštės prie fontanų, bet pasirodė, kad jis uždarytas, o vietoje jo pastatytas automatas, kuris mums nelabai padėjo. Atsiminiau, kad reikia ieškoti fontano ant pilies kalno Colline du Chateu. Pilies ten seniai nebėra, bet atsiveria gražus vaizdas į Nicą.

Fontaną pastebėjome ir patraukėm link jo. Pakeliui aplankėme turgelį, prisipirkome kvepiančių muilų, paragavome socca. Socca - tradicinis prancūziškas, Provanso patiekalas. Tai toks sūrus avinžirnių miltų blynas. Kažkas panašaus į bulvinį blyną, bet man dar netgi skaniau. Žodžiu, labai patiko, nusipirkome tik vieną porciją, bet norėjosi dar pakartoti.

Vos spėjus nusileisti nuo kalno, senamiestyje mus užklupo stiprus lietus. Gerai, kad šalia parduotuvėlės, kurioje jau nepadoriai ilgai stoviniavome, atidarė bažnyčios vartus. Ten kartu su kitais pamiršusiais lietsargius prasėdėjome (kas ir nusnūdo) gerą valandą. O praėjus lietui  noro ir jėgų liko tik ledams ir  kebabams išsirinkti, ir važiuoti namo traukiniu.

Taip ir liko nepalankyti Marko Šagalo ir  MAMAC modernaus meno muziejai. Pasilikau viltį į juos dar kada nors vėliau sugrįžti. 

Massena aikštė

Nicos pliažas

Pilies kalno fontanas

Nicos panorama nuo Pilies kalno

Promenade des Anglais

Dar viena Nicos įžymybė - Fenocchio ledainė. Gamina ledus nuo 1966 metų. Galima paragauti levandų, pomidorų, bazilikų, jazminų, mojito ir dar galybės skonių ledų. Visur skelbiama, kad ledainė yra Rossetti aikštėje, bet ten didžiulės eilės. O visai netoli, siauroj de la Poissonerie gatvelėje mes radome ir antrąją ledainę, kur žmonių beveik nebuvo. 

 Sunkiausia užduotis - išsirinkti pačius skaniausius iš 80 rūšių!

Nica man priminė Paryžių. Didelis miestas, kurio mes nespėjome pažinti. Bet juk visada galima sugrįžti, ar ne?

****

O apie Eze, Monaką, Verdono kanjoną, levandas ir kt. skaitykite II-oje pasakojimo dalyje..

Ačiū, kad skaitėte! Daugiau pasakojimų ieškokite Noriu ir keliauju facebook paskyroje arba  @noriu_ir_keliauju_ instagrame.