Slider

Panemunės keliu (II dalis) arba 2 dienos Mažojoje Lietuvoje

2018 m. birželio 12 d., antradienis

Prieš 3 metus su šeima smagiai keliavome Panemunės keliu nuo Raudondvario dvaro iki Panemunės pilies, ir manęs vis neapleido mintis, kad reikia kelionę pratęsti iki Ventės rago, nes tose vietose nebuvome buvę. Mažoji Lietuva man visada buvo šiek tiek mistiška. Mokykloje lyg ir kažką mokėmės, bet, kad tikrai suvoktum, reikia "pačiupinėti". O dar labiau užsinorėjau pasižiūrėjusi ekspediciją "Nemunu per Lietuvą" per LRT. Ir pagaliau mes susiruošėme :) 

Iš karto nusprendėme, kad keliausime su nakvyne, apsistosime kempinge prie Kuršių marių, nes vaikai buvo pasiilgę keptų bulvių ir turisto pusryčių :) Ir, žinoma, niekur neskubėsime. 

1-oji diena

Iš Kėdainių iki Jurbarko važiavome niekur nesustodami. Pirmasis sustojimas - Smalininkai. Labai jaukus miestelis. Jame buvo numatyta aplankyti senovinės technikos muziejų, bet tik įvažiavę pamatėme stovėjimo aikštelę su nuoroda į gražų vaizdą. Nusprendėme, kad pats metas šiek tiek pasistiprinti namuose suteptais sumuštiniais. Keli žingsniai ir mes atsidūrėme ne tik gražioje, bet ir įdomioje vietoje -  Smalininkų uoste ir vandens matavimo stotyje (nuorodoje galite pasiskaityti jos istoriją ir įdomius faktus). Stotis buvo įkurta 1881-10-01, įrengtos 3 matuoklės: Nemune, Šventosios žiotyse ir prie muitinės pastato. 1886-1888 m., supylus 400m ilgio uosto pylimą, antrosios matuoklės vietoje buvo pastatyti laiptai su keturiais sparnais, prie kurių buvo pritvirtintos matuoklės. 1926 m. pastatytas vandens matavimo bokštelis.

Taigi, tie akmeniniai laiptai ir tapo mūsų priešpiečių vieta. Šalia bokštelio radome įdomią informacinę lentą.


Visus pralinksmino dukros komentaras: "Šitie sumuštiniai namuose man nelabai patinka... bet kelionėse jie TOKIE SKANŪŪŪŪS! " :)))

Prie mašinos grįžome apžiūrinėdami parkelyje esančias skulptūras. Ypač patiko "Pabelsk į medį".


Į Smalininkų senovinės techniko muziejų mes šiek tiek pavėlavome, atsiradome kaip tik pietų pertraukai prasidėjus. Nežinau, ar pietauti visą valandą vasaros šeštadieniais yra geras sumanymas, tuo labiau, kad oficialiame puslapyje pietų pertraukos metas nėra nurodytas...

Paguodė tik tai, kad muziejaus šeimininkai išeidami užkabino raštelį, kuriame kvietė apžiūrėti lauke esančią ekspoziciją. Tad nesijautėme tokie nuskriausti. O jei kam kyla mintis, ar verta ten apsilankyti, prie įėjimo kabo paaiškinimas :)


Dideliame kieme tikrai daug visokios technikos, mašinų, padargų. Buvo įdomu pažiūrėti. O dar tėtis pabuvo gidu, paaiškino, kas ir kaip veikia, tad likome visai patenkinti.


Beje, Smalininkuose rengiamos teatralizuotos ekskursijos, pro mus kaip tik pravažiavo jų aktoriai ir labai sudomino.

Pakeliui į Vilkyškius stabtelėjome Viešvilėje apžiūrėti parko ir žuvitakio. 

Didžioji  22 km ilgio Viešvilės  upės dalis, apie 16 km, yra rezervato ir jo buferinės apsaugos zonos teritorijoje. 

Seniau Viešvilės upelis buvo lašišinių žuvų gyvenamoji vieta su gausia šlakių populiacija, kuri dėl prieškaryje ant upės pastatytų tvenkinių su žuvims nepraeinamomis užtvankomis praktiškai visiškai sunyko, kadangi žuvys negalėjo pasiekti aukščiau tvenkinių esančių nerštaviečių.

Žuvitakio projektas buvo suderintas ir su slėnyje sukurta poilsio ir laisvalaikio erdve. Kadangi neršto ir poilsio sezonai nesutampa, žuvitakio slėnyje įrengta ir maudymvietė. Tikimasi, kad atkūrus šlakių migracijos kelią į nerštavietes per 10 metų vėl susiformuos lašišinių žuvų populiacija.
Jei turėsite laiko, galite išsimaudyti įrengtoje maudymvietėje ir išbandyti kaskadą. O keliaujantys su mažais vaikais, parke ras laipynių ir supynių. Puiki vieta poilsiui.


Toliau kelias vedė į Vilkyškius. Miestelio centre prie bažnyčios pastebėjome rodyklę, kviečiančią apžiūrėti Raganų ekspoziciją, bet šioji buvo užrakinta, o šalia stovintys vyrai patarė mums kreiptis į turizmo informacijos centrą, kad darbuotoja atrakintų duris. Deja, TIC irgi buvo užrakintas, nors ir atvirais langais. Gerai, kad tie paslaugūs vyrukai mums pasakė, kaip nuvažiuoti iki Raganų eglės, nes miestelyje jokių nuorodų neradome. O juk tai - viena iš vietovės įžymybių. Pavažiavę porą kilometrų radome nuorodą, tiksliau kringelį be jokio užrašo, kad jau reikia išsukti iš vieškelio. Dar pavažiavome, ir tik netoli eglės radome nuorodą-užrašą, kad važiuojame teisinga kryptimi, nors išsukti iš kelio ir taip nebuvo galimybės. Ir vėl ėmiau galvoti, ką veikia Rambyno regioninio parko direkcija? Jeigu jiems visi keliai ir takeliai mintinai žinomi, tai turistams tikrai ne. Kodėl negalima jau pačiame miestelyje pastatyti nuorodos? Ar bent jau prie to kringelio prirašyti pavadinimo? Gal Europos gražiausių medžių 10-tukan patekusi eglė to jau nusipelno?

Keletas žingsnių lentiniu taku ir mes atsidūrėme prie 18-ka kamienės Raganų eglės arba Raganų šluotos.


Viena iš legendų apie Raganų eglę sako, jog toje vietoje, kur šiandien auga eglė, susirinkdavusios raganos. Jos šokdavusios ir siausdavusios lygiai iki 24 valandos, o tada sėsdavusios ant savo šluotų ir išskrisdavusios. Kartą į tokią puotą užklydo gražus jaunikaitis. Viena jauna raganaitė juo susižavėjusi, užsiplepėjusi ir dvyliktą valandą nespėjusi užšokti ant šluotos bei dingti. Tuo metu kilusi didelė audra išplėšė jai iš rankų šluotą, kuri panešiota kritusi ir įsmigusi į žemą. Iš tos jaunos raganaitės šluotos ir išaugusi įspūdinga aštuoniolikakamienė eglė.


Vėliau grįžome į Vilkyškius ir pakeliui pamatėme nuorodą į apžvalgos bokštą. Aišku, mes lipti į bokštus mėgstame. Bet šį kartą bokštas pasitaikė labai žemas, privažiavimas prastas ir vaizdai neypatingi. Gal ir nebūtinai jį reikėjo statyti, jei net žvyrkelio prie jo privažiuoti nėra.

Vilkyškių miestelis iš bokšto

Toliau važiavome pro Lumpėnus link Rambyno kalno. Vis dažniau pasigirsdavo klausimai: "kada valgysim?" ir "kada maudysimės?". Netoli Rambyno kalno sustojome pavalgyti kaimo sodyboje, bet kur maudytis taip ir neradome, nors klausinėjome. Barmeno nurodytos vietos neradome, o Rambyno nacionalinio parko direkcijos darbuotoja tokios informacijos nežinojo, nes "ji pati iš Klaipėdos, čia nieko nežino". Tai KODĖL??? Ar ne toks jos darbas - žinoti? Manau, kad keliaujant karštą vasaros dieną maudynės ne mažiau svarbi kelionės dalis. Ypač vaikams.

Tokie lyriniai nukrypimai ir pamąstymai.

Ir pagaliau - Rambyno kalnas.



Manoma, jog čia yra buvusi viena svarbiausių skalvių genties šventviečių. Istorikai spėja, kad ant Rambyno kalno yra stovėjusi 1276 metais kryžiuočių sunaikinta skalvių pilis Ramigė. Šiandien Rambyno kalnu vadinama tik likusi piliakalnio papėdė. Didelė kalno dalis, paplauta Nemuno, nugriuvo 1835 m. Kitos griūtys įvyko 1878 m. ir 1926 m. vasarą. Dabartinio Rambyno kalno aukštis yra 45,4m virš jūros lygio. Rambyno kalną ypač išgarsino Martynas Jankus ir Vydūnas. 1884 metais čia pradėtos rengti Joninių šventės, į kurias suplaukdavo žmonės iš visos Lietuvos.

Rambyno alkakalnį puošia Nacionalinės premijos laureato, skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas aukuras, turintis gilią istorinę prasmę. Jis simbolizuoja baltų dievų trejybę - Patrimpą, Perkūną, Patulą.

Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo“. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse.
Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Apie jį žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo – 15 uolekčių apimties.
Kita legenda byloja, kad vokietis Švarcas, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas pradėjęs pildytis – kalnas ėmė smegti į Nemuną.

Paėjėjus  ar pavažiavus link TIC galima rasti kelias apžvalgos aikšteles, tik nuorodų ieškokite pagal žemę :) Vis negalėjau nustoti stebėtis tokiais "įdomiais" sprendimais.


Dar pavažiavę radome pavėsinę-pakylą stebėti Bitėnų gandrų koloniją. Bet anei gandrų, anei lankstinukuose žadėto monoklio jiems stebėti nepamatėme.

Labai norėjau aplankyti Mažosios Lietuvos patriarcho, aušrininko, spaustuvininko M. Jankaus muziejų Bitėnuose, bet šiek tiek susivėlinome ir nebespėjome (gal dar kada nors pavyks). Apie M. Jankų galite daugiau pasiskaityti muziejaus internetinėje svetainėje.

Nepaisant to, šalia muziejaus apžiūrėjome senovinę spaudos mašiną ir be jokių lankymo valandų visą parą veikiantį  Mažosios Lietuvos paveikslų sodą. Sodas - nuostabus!

Knygnešys

Pavakary pasiekėme Kuršių marias ir įsikūrėme "Ventainės" kempinge.

Poilsiavietė orientuota į turistus iš užsienio, o lietuviai - šiek tiek antrarūšiai. Kempingo plane nurodytos vietos palapinėms netoli pagrindiio pastato ir kemperių aikštelės, o susimokėjus už vietą palapinei mergina nuvedė į daug toliau esančią vietą, kur net su mašima privažiuoti negalima, reikia neštis visą mantą nemažą atstumą. Turistaujant su palapinėmis daiktų yra tikrai daug. Gerai dar, kad mūsų vaikai nemaži, galėjo padėti, o su mažesniais būtų tikras vargas. Tuo tarpu PLANE nurodytoje vietoje sau ramiai stovyklavo vokietis, ir mašina buvo prie pat palapinės. Paklausus registratūroje, kodėl ten ir mes negalime statytis, paaiškino, kad "vokietis čia nuo seniau... galite statytis, bet naktį gali įsijungti laistymo purkštukai". Kam tokias nesąmones kalbėti? Jokių purkštukų apėję teritoriją nematėme. 

Šiaip kempingo - poilsiavietės vieta gera, dušai tvarkingi, švarūs. 

Na, ir jei nekreipsime dėmesio į buitines smulkmenas, vaizdas į Kuršių neriją - nuostabus, paukščių - gulbių, gervių - daugybė. Ir pats nuostabiausias vaizdas - saulėlydis.


2-oji diena

Susipakavę iškeliavome į Ventės ragą. 


Ornitologijos stotis nedirbo, nes pataikėme per Tėvo dieną, bet į švyturį užlipti galėjome.


Toliau patraukėme į Mingės kaimą. Minija arba Mingė – žvejų gatvinis kaimas Šilutės rajone, Minijos upės žemupyje, Nemono deltos regioniniame parke. Žymus tuo, kad vietoj pagrindinės gatvės teka Minijos upė. Iš čia galima pramoginiu laivu ar kateriu pasiplaukioti po kanalus ar nuplaukti iki Kuršių marių. 


Įdėsiu ir keletą nuorodų, kur išsinuomoti laivelį. Mes su vyru jau esam plaukioję, tikrai labai patiko, tad šį kartą neplaukėme, bet tikrai labai rekomenduoju išbandyti.


Kai vėl pasigirdo klausimai, kada valgysim ir maudysimės, nusprendėme prasukti pro Rusnę.

Pravažiavome ypatingą tiltą, kuris nejungia nei vieno kranto, kelyje Šilutė-Rusnė. Šlažų, arba Prezidento K. Griniaus, tiltas Rusnės žemumos pievoje išsitęsęs per tryliką betoninių arkų. Pastatytas 1926 m. jis padeda žmonėms įveikti kiekvieną pavasarį, išsiliejus Nemunui, patvinstančias pievas. 

Į šio tilto statybą buvo investuota daugiau nei 600 tūkst. litų. XX a. pradžioje tai buvo tikrai dideli pinigai. Į tilto atidarymą buvo atvykęs net tuometinis Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius. Jis buvo pirmasis iš prezidentų, į šį kraštą atvykęs po jo prijungimo prie Lietuvos. Šiuo metu tiltas yra saugomas valstybės kaip istorinę ir techninę reikšmę turintis objektas. 

Rusnės tiltas per Atmatą (Nemuno atšaka)

Pirmasis pakeliamas tiltas per Atmatą buvo nutiestas 1914 metais, kurį 1944 m. besitraukianti Vokietijos kariuomenė susprogdino. Tai buvo 2 arkų Peterso tiltas, kurio liekanos išlikusios iki dabar. Iki 1974 m. Rusnės gyventojai naudojosi keltu. Po 60 metų nutiestas gelžbetoninis tiltas – 333 metrų ilgio, 10 metrų pločio, 15 metrų aukščio. 

Tokiu gražiu vaizdu į upę ir tiltą pasigrožėjome iš kavinės "Prie Peterso tilto", bet valgyti negavome, o ir kitų kavinių mieste neradome. Todėl pajudėjome namų link, tikėdamiesi pakeliui rasti kur užkąsti.

Beje, Rusnėje prie šio tilto yra smėlėtas paplūdimys ir maudykla.

Pakeliui namo mūsų dar laukė Aukštumalos pelkės pažintinis takas. Ar žinojote, kad Aukštumalos pelkė - žymiausia pelkė pasaulyje? Tai pirmoji detaliai moksliškai ištirta ir aprašyta monografijoje (Weber, 1902) aukštapelkė. Nuo to laiko viso pasaulio pelkėtyrininkai Aukštumalos pelkę pripažįsta kaip locus classicus (lot.k.- klasikinė vieta) ir vadina pelkėtyros mokslo lopšiu.

Apie pelkę daugiau galite pasiskaityti čia.

Nuoroda į pelkę yra šalia plento, tikrai pastebėsite. Einant taku rasite nemažai informacinių lentų su įdomia medžiaga apie pelkė atsiradimą, florą ir fauną. Takas apie 1,2km ilgio, ne žiedinis. Su vaikiškais vežimėliais ne visas pravažiuojamas, nes dalis lentinio tako dabar keičiama.


Radau ir žydinčių švylių! Nedaug, nes šiemet ir pelkėje gana sausa

Link autostrados važiavome pro Švėkšną, toks buvo MB sumanymas. Ten pakliuvome į tikrą šurmulį :) Miestelis buvo pilnas žmonių, nes vyko Vestuvinių muzikantų festivalis! Dar ir tokių būna :) Muzika skambėjo visur:)))

Apžiūrėjome gražuolę Švėkšnos bažnyčią.


O ieškodami, kur pavalgyti, netyčia radome puikų parką su Villa Genowefa (arba tiesiog Genovaitė). 

1766 m. Švėkšna buvo padovanota grafams Pliateriams ir nuo tada jie gyveno mediniame neišvaizdžiame dvare. Reikėjo naujų rūmų aukštų svečių priėmimui ir pobūviams rengti, todėl 1880 m. grafas A. Pliateris šalia senojo Švėkšnos dvaro pastatė grakščius, nedidelius ampyro stiliaus rūmus, kuriuos pavadino žmonos vardu - vila "Genowefa". Daugiau apie vilą galima pasiskaityti čia.

Dabar vila naudojama renginiams, vestuvėms, fotosesijoms rengti. 


Štai toks buvo mūsų saulės ir atradimų pilnas savaitgalis. Nuvažiuota apie 490 km.

Noriu dar! :)

1 komentaras:

  1. Tiek gražių vietų. Bet iš tikrųjų, dažnai keliaujant po savo kraštą kyla klausimai kodėl????? Arūna

    AtsakytiPanaikinti

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan