Turkija - ne tik "viskas įskaičiuota". Savarankiški maršrutai automobiliu.

ATOSTOGOS prasidėjo!!!!!!!

Kur? TURKIJOJE, Antalijos regione! Jauniausia dukra šiemet pareikalavo "normalių" atostogų Turkijoje, kaip kad klasiokai važiuoja. Su "viskas įskaičiuota"! Ir kalniukais! OK, bet tie, kurie mane pažįsta, kraipė galvas, ar ištversiu tokias atostogas. Aišku, kad ištvėriau, nes į atostogas buvo "įskaičiuota" daug daugiau.

Turkijoje buvome su vyru prieš daug metų, tada nemažai pamatėme, bet ėmėme ekskursijas, nes dar buvome gana "žali" keliautojai. Tačiau tada liko nepamatyta Kapadokija, ir mintys apie ją manęs neapleido ligi šiol. Be to, paieškojau dar keletos įdomių vietų ir buvo nuspręsta: vykstame į Turkiją.

Planuojant teko spręsti klausimą, ar pirkti atskirai skrydį ir tiesiog važiuoti ratu, vis kitur nakvojant (kas mums atrodė labai patrauklu), ar pirkti visą paketą skrydis į Anatalijos regioną + apgyvendinimas, ir važinėti iš vienos vietos. Pasirodė, kad pigiai gauti skrydį į Antaliją galima tik paskutinę minutę, o tai mums netiko. Pasirinkome pirkti iš anksto visą paketą: skrydis į Gazipaša oro uostą (šalia Alanijos) + 10 nakvynių viešbutyje su "viskas įskaičiuota" sistema Konakli miestelyje (apie 13 km nuo Alanijos).

Iš karto pasakysiu, kad "viskas įskaičiuota" nėra taip blogai, bet tokie viešbučiai – fabrikai ne man. Jaukumo ten nerasi. Taigi, iš karto pradėsiu apie tai, kur buvome, ir ką pamatėme. 

***

Turkiška pirtis hamamas

Tik atvykę pavakare apsilankėme turkiškoje pirtyje – hamame. Niekur toli nevažiavome, radome hamamą netoli savo viešbučio. Suderėjome kainas – vaikams po 15 eur, suaugusiems su ilgesniu masažu po 25 eur. Visas kompleksas užtruko apie 3 val. Pasėdėjome beveik 100 laipsnių sausoje pirtyje, vėliau garinėje, šiek tiek burbuliniame baseine. Po to buvome nukreipti į lauke esantį baseiną su kalniukais pailsėti, vėliau uždėjo kažkokias žalias veido kaukes. Ir galų gale papuolėme į tikrąjį hamamą, kur buvome nušveisti ir nuprausti muilo putomis. Žinoma, viskas vyko konvejeriu, žmonių daugybė, po pirtį vaikščiojo vyrukai, kurie nukreipinėjo, kur kam eiti. Hamame buvo iš karto šveičiami kokie 8 žmonės. Viskas puiku, bet mačiau, kaip buvo šveičiami tikri turkai vyrai, tai truputį supavydėjau... Supratau, kad mes tik susipažinome su ta procedūra. Pabaigoje laukė maloniausia dalis – masažas. Mums su vyru po 40 min, vaikams po 20 min. 

Bet ir vėl turkai negalėjo praleisti progos ir padarė "turgų". Tik pradėjus masažą atėjo kažkoks vyrukas ir pradėjo siūlyti papildomą masažą, neva dėl nugaros problemų. Pasakius, kad savo problemas pati žinau ir papildomo masažo nereikia, siūlytojas išėjo.

Tai tokia buvo mūsų pažintis su hamamu. Pagalvojau, kiek kainuoja panašios procedūros Druskininkuose kokiame nors SPA, ir supratau, kad už tiek, kiek sumokėjome, gavome visai dar neblogai. Saulės vonioms buvome pasiruošę :)

Konakli - Sidė - Manavgat užtvanka - Žaliasis kanjonas - Konakli , apie 160 km

Trečiąją Turkijoje buvimo dieną mums į viešbutį atgabeno (laiku!) iš anksto rezervuotą automobilį Renault Symbol, toks nematytas modelis, turbūt tik Turkijos rinkai gaminamas. Už 8 paras – 272 eur su pilnu draudimu. Nuomavomės iš anksto internetu čia > Sumokėjome grynais, užstato nereikėjo, bet kortelės duomenis užsirašė, motyvas – jei gautume baudų už greitį, nurašytų nuo kortelės. Kol kas dar nieko nenurašė, tfu tfu tfu...

Šiandienos tikslai buvo aplankyti antikinio Sidės miesto liekanas ir pamatyti užtvenktą Manavgat upę ir dėl to susiformavusį didžiulį dirbtinį Žaliąjį ežerą  (Green lake), o gal ir Žaliąjį kanjoną.

Sidė – šiandien tai kurortas su išlikusiais antikinio miesto griuvėsiais. Romėnų laikais Sidė garsėjo vergų prekyba, VII a. miestas buvo sudegintas arabų. Išlikę porą gatvių su autentišku grindiniu, matyti buvusių namų kontūrai, kolonos. Taip pat miesto sienos, rūmų fragmentai.

O ypač sužavėjo amfiteatras, datuojamas II a., galėjęs talpinti iki 17 000 žiūrovų, turėjęs orchestro duobėje įrengtus mechanizmus, kurių dėka buvo rengiami jūrų mūšių pasirodymai.

Įėjimas į amfiteatrą mokamas, kaina 30 lirų, galima mokėti liromis grynais arba kortele. Veikia iki 18 val. Kiti griuvėsiai nemokami.

Spėjama vergų turgaus vieta

Dar yra muziejus, įrengtas buvusiose termose, bet nusprendėme į jį neiti. Šalia parkingo atsigėrėme šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir paragavome turkiškų ledų. Sultys 1 eur, ledai – 2 eur kaušelis. Į ledų kainą buvo įskaičiuotas ir trumpas smagus žaidimas, kurį turbūt visi matė YouTube. Ilgai mūsų nemaustė, bet tikrai pralinksmino. Kol gėrėme sultis, tuoj pat buvome pavaišinti keleto skonių šalta ir karšta arbata bei saldumynais ir, aišku, tuoj prasidėjo arbatų ir prieskonių pirkimas ir derybos. Į derybas kaip visuomet išleidome tėtuką, kuris mielai leidžiasi į šį žaidimą. O jei dar prekeivis moka keletą lietuviškų žodžių, derėtis dar smagiau. 

Senojo Sidės miesto teritorija gana nemaža, užtrukome apie 2 valandas. Mašiną palikome nemokamoje aikštelėje, kurioje sustoja autobusai. 

Toliau važiavome pro Manavgat miestą, kilome į Tauro kalnus, radom nuostabiai žalią Manavgat upę, 185 m aukščio užtvanką ir dar nuostabesnį Green lake. Pakeliui dar galima užsukti prie Manavgat krioklio, bet priėjimas prie jo yra mokamas, o pats krioklys, pasak ne vieno atsiliepimo, nelabai vertas dėmesio, tad mes prie jo net nestojome. 

Žaliasis kanjonas – daugiau nei 70 kilometrų nuo Alanijos kurorto nutolusi ir gausiai turistų lankoma vieta susiformavo 1984 metais, kuomet buvo pastatyta 185 metrų aukščio Manavgato užtvanka. Šiandien Žaliasis kanjonas – vienas didžiausių dirbtinių ežerų pasaulyje. Vakarinėje Tauro kalnų dalyje prasidedančios Manavgato upės ilgis siekia daugiau nei 90 kilometrų. Visai netoli užtvankos įsikūręs ir Manavgato miestas, kuriame, pasak turkų, gyvena labai šykštūs žmonės. Net sakoma, kad tas, kuris skaičiuoja kiekvieną skatiką ir gaili išleisti bent truputį daugiau, greičiausiai yra kilęs iš Manavgato. 

Žaliasis kanjonas – Oymapinaro rezervato dalis. Ir iš tiesų, upės ir ežero spalva – smaragdinė žalia, tiesiog neįtikėtina!

Tolumoje matyti užtvanka

Kitoje užtvankos pusėje - Žaliasis ežeras

Prie ežero, netoli užtvankos, kur išplaukia agentūrų atvežti turistai, gavome pasiūlymą plaukti su dar viena šeima atskiru dideliu laivu, vos ne individualiai į 2 val. turą po Žaliąjį kanjoną už 150 eur 4 asmenų šeimai. Aišku, atsisakėme. Po 3 min. gavome pasiūlymą plaukti jau už 100 eur. Tai jau man atrodė visai priimtina kaina, bet vaikai ir vyras buvo alkani, išplaukti reikėjo už 10 min, o jie greižtai atsisakė dar 2 val. laukti maisto, tad (mano liūdesėliui) neišplaukėme. Tiesiog pasigrožėjome kanjono vaizdais ir ežeru iš aukštai. 

Bet užtat skaniai pavalgėme visai kitoje vietoje. Grįždami nuo užtvankos važiavome tiesiai, kur buvo rodyklės net į 2 restoranus prie vandens. Pasirinkome "Cennet Vadissi". Ne tik pavalgėme (mokėti buvo galima kortele), bet ir pasimaudėme smaragdiniam vandenyje, patinginiavome ant gultų. Taip pat ten siūlė pasiplaukioti su vandens dviračiu ar vandens slidėmis, arba valandą su kateriu po ežerą. Žodžiu, smagi vietelė. Kartu ir įdomi tuo, kad čia pat restoranas ir maudykla, čia pat ir gyvenančių turkų (gal šeimininkų?) gyvenimas verda. Išeinant su mumis šiltai atsisveikino, dar ir saldumynais pavaišino.

***

Konakli - Sapadere kanjonas - Žydroji arka - Syedra - Dim urvas, apie 240 km

Naviguoti reikia į Sapadere canyon arba Sapadere Mahallesi (toks kaimas neprivažiavus kanjono), prie pagrindinio kelio tikrai pamatysite kanjono nuorodas, rasti lengva.

Kanjone galima vaikščioti ir mėgautis gražiais vaizdas net karščiausią dieną, pavėsis ir vanduo teikia gaivą. Keliose vietose upėje susiformavę gilūs baseinai, kur galima išsimaudyti vėsiame upės vandenyje.

Galima pravažiuoti ir su vaikų vežimėliais, nes keliaujama lentiniu taku pagal upę. Kanjonas neilgas, užtrukome apie valandą su visais pasifotografavimais. 

Įėjimo mokestis suaugusiems – 10 lirų, vaikams iki 12 metų – 5 liros, galima mokėti tik grynais, žinoma, ir eurais ar doleriais.

Rekomenduoju atvažiuoti iki 12 val. ir pasimėgauti ramybe ir vaizdais, kol ekskursijų firmos neatvežė minios turistų.

Pakeliui radome žavią kavinukę po uola, kurioje galima atsigaivinti gėrimais.

Žydrąją arką, naviguoti reikėjo į Antioch de Cragum, taip vadinasi antikinio graikų miesto griuvėsiai ant Krago kalno. Nuoroda bvos ir prie pagrindinio kelio. 

Privažiavus griuvėsius reikėjo važiuoti keliu toliau žemyn. Atsiverė nuostabūs vaizdai į kalnus, jūrą, senovinės pilies griuvėsius.

Banano žiedas

Privažiavus stovėjimo aikštelę nusipirkome braškių ir pasiėmę daiktus leidomės takeliu žemyn. Takeliu reikėjo leistis labai atsargiai ir pamažu, geriau su patogia neslystančia avalyne, nors mačiau, kaip turkai eina tiesiog su guminėmis šlepetėmis, bet jie turbūt pratę. Aš gale kelio paslydau ir griūdama nesmagiai susitrenkiau riešą, bet, ačiū Dievui, ranka nelūžo. 

Griuvimą tuoj pamiršau, nes kalnų arka ir nuostabiai žydras skaidrus vanduo mus tiesiog užbūrė. Tikrai nuostabi vieta, kurioje norisi būti ir būti.

Važiuodami nuo Žydrosios arkos dar sustojome prie Antioch de Cragum, tiksliau, graikų antikinio miesto Antiocheta, įkurto Antiocho IV Epifano 170 m. pr. m. e., liekanų. Nors buvo be proto karšta, smalsumas nugalėjo, užkopėme iki pat kalniuko viršaus ir buvome apdovanoti nuostabiais vaizdais.

Važiuodami link Alanijos dar užvažiavome prie Syedra miesto griuvėsių tikėdamiesi pamatyti ne tik griuvėsius, bet ir vėžliukus. Taip, Tauro kalnuose gyvena gana nemaži vėžliai. Keista juos išvysti taip aukštai ir taip toli nuo vandens. Vieną iš jų išgelbėjome važiuodami į Kapadokiją. Sustojome ir pernešėme į kitą kelio pusę. Pas mus Lietuvoje per kelią bėgioja katės ir šunys, o Turkijoje EINA vėžliai! 

Užvažiavus aukštai į kalną teko dar labai nemažai kabarotis laiptais į viršų. Bet ko dėl vėžliukų nepadarysi. Jau galvojau man bus blogai, jei jų nerasime, šitiek prakaito išliejome. Radome ir griuvėsius, ir vėžliukus. Jausmas panašus kaip grybaujant – eini, randi ir šauki: "radau VĖŽLĮ!!!"

Vaizdai ant kalno ir griuvėsiai nėra labai įspūdingi, tad, jei nesat griuvėsių mėgėjas, ten vykti gal ir nelabai verta.

Na, ir paskutinis punktas mūsų išvykoje buvo Dim Cave , antras pagal dydį urvas Turkijoje, 320 m ilgio, pilnas gražiausių stalagtitų ir stalagmitų, pasibaigiantis nedideliu ežerėliu. Tikrai gražus ir didingas urvas, bet mums tai ne pirmas ir ne antras, tad vau! įspūdžio jau nebuvo. 

Bilietai po, berods, 15 lirų, parkavimas 3 liros, mokėti tik grynais.

Sužavėjo vaizdai nuo parkingo aikštelės.

Nuo parkingo matyti žemiau esantis žavus restoranėlis Dim Cay, įrengtas prie pat upės, su nusileidimo kalniukais ir galimybe pasimaudyti. Mes ten nebevažiavome, nes norėjome dar spėti vakarienės į viešbutį.

***

Konaklis  - Goynuk kanjonas - Konaklis  240km

Taip džiaugiuosi, kad mano gyvenime vis dar atsiranda pirmų kartų. Seniai svajojau apie tokią pramogą ir štai – visa šeima išbandėme kanjoningą Goynuk kanjone (Göynük Canyon). Maža to, pirmą kartą fotografavau telefonu PLAUKDAMA!!! Bet apie viską nuo pradžių.

Konaklis-Goynuk kanjonas navigacija rodė 120 km ir 2 val. 20 min važiavimo. Ir nors daug kur viršijome greitį, bet važiavome vis tiek 2 valandas – reikėjo pervažiuoti iš Alanijos regiono į Kemero. Važiuojant už Antalijos link Kemero, vaizdai iš karto keitėsi, prie pat kelio atsirado aukšti kalnai, kelias vingiavo, buvo miela važiuoti. Vaizdų prasme Alanijos regionas tikrai pralaimi Kemero regionui.

Pakeliui dar pastebėjome prie pat kelio buvusį keltuvą į kalną šalia kelio ir pažadėjome juo pasikelti grįždami. Deja, ten nebeužkilome, nes grįžtant buvo užslinkę dideli debesys ir kalno nebesimatė.

Prie pagrindinio kelio buvo nuoroda į kanjoną, tad randome lengvai. Įėjimo kaina buvo 9,5 liros (apie 1,5 eur), jei norite tik pasivaikščioti ir pasimaudyti. Iš karto sumokėjome po 10 eur, į tą kainą įėjo įėjimo mokestis, kanjoningas ir nuvežimas iki starto. Susimokėjome grynais, nes darbuotojas pasakė, kad kortele mokėti ne visada yra ryšys. Tada pasirodė, kad galima nusiliesti zip line, o grynųjų turėjome per mažai. Čia kortelių skaitytuvas jau pradėjo stebuklingai veikti, nupirkome dukroms skrydžius po 9 eur arba 60 lirų.

Už kelių šimtų metrų nuo įėjimo prasidėjo gražūs vaizdai – kalnai, žydriausias upės vanduo, kriokliukai, pavėsinės prie vandens, kur buvo galima papiknikauti ir pailsėti. Galima buvo nusipirkti ir ledų, gėrimų.

Mergaitės smagiai praskrido zip line po 2 netrumpus skrydžius virš upės. Tada sėdome į atvirą visureigį ir pakilome į kalną. Vos spėjome dairytis į atsiveriančius gražumus. Džiaugiausi, kad visa tai galėjome ramiai apžiūrėti leisdamiesi žemyn pėsčiomis.

Prie kanjoningo starto gavome hidrokostiumus, šalmus, batus, gelbėjimo liemenes. Buvo ir persirengimo kabinos, ir saugojimo spintelės. Darbuotojai kalbėjo ir angliškai, ir rusiškai.

Po trumpo instruktažo jau bridome į +13 - +14 laipsnių upę. Aš plaukiau pirma, vienoje rankoje laikydama telefoną apsauginiame dėkle. Tik įbristi buvo gerokai vėsu, bet vėliau hidrokostiumas pradėjo veikti, dar kojomis pasimosikavome (geriau plaukti ant nugaros) ir visai nebebuvo taip šalta. Plaukti reikėjo apie 100-150 m, vėliau jau buvo galima eiti. Bijantiems buvo virvė, pritvirtinta prie uolos. Seklioje upės dalyje temperatūra apie +15+16 laipsnių, o gal dar daugiau.

Plaukiu, FOTKINU PLAUKDAMA! , kažko maniškiai atsilieka, girdžiu riksmus. Vėliau pasirodė, kad mūsų drąsioji mažoji dukra supanikavo dėl šalto vandens ir atsisakė plaukti. Bet buvo tėčio įstumta į vandenį ir daugiau jokių problemų nebeiškilo, varė visur pirma.

Ką dar galiu pasakyti? Pramoga N-U-O-S-T-A-B-I!!! Ir kartu puikus team building'as šeimai.

Rekomenduoju! Matėme net einančius su kokių 4-5 metų vaikais, tokie dar nejaučia baimės.

Kanjoningo trąsos ilgis pirmyn – atgal 1,2 km, užtrukom apie 1 val. neskubėdami. Finiše jautėmės tvirtai atsivėsinę ir pilni adrenalino.

Grįždami pėsčiomis gėrėjomės kanjono vaizdais ir be galo džiaugėmės, kad neteko lipti per karštį aukštyn.

Po kanjoningo visi gyvi ir sveiki

Tiems, kurie atostogauja Kemero regione, galima atvažiuoti ir su taksi, kanjonas labai arti Goynuk ir Beldibi miestelių. Net jeigu bijote kanjoningo, galima tiesiog pasivaikščioti, pasimaudyti. Tiesa, į kalną teks eiti patiems, tačiau viršuje galima išsimaudyti ir vėl atgauti jėgas.

Kanjoningo foto darytos telefonu per vandeniui atsparų dėklą, tad kokybė – atitinkama.

***

Apžvalgos aikštelės Alanijoje

Gyvenome netoli Alanijos miesto, bet jo labai netyrinėjome, buvome atvažiavę tik vieną vakarą pasižvalgyti į miestą iš viršaus. Yra 2 populiarios vietos, į abi rekomenduoju pasikelti, nes naktinė Alanija tikrai labai graži. 

Pirmoji aikštelė Seyir Terasi arba Alanya Municipality Observation Deck  aukštai kalne, prie parko, kuriame piknikauti mėgsta Alanijos gyventojai. Parkas išsidėstęs kalno šlaite, daug pavėsinių, suolelių, vakare atvėsus pilna žmonių su užkandžių krepšiais, griliais, arbatinukais. Prie terasos yra ir restoranėlių, galima pasėdėti. 

Antroji aikštelė – Alanya Castle panorama observation deck. Aikštelė prie Alanijos pilies, tiksliau, šiek tiek žemiau. Galima užvažiuoti mašina (google.maps puikiai rodo vietą) arba pasikelti keltuvu iš Kleopatros pliažo iki 22:00. Užsikėlus keltuvu reikės dar paėjėti. Kalne taip pat daug restoranėlių su puikiu vaizdu, galima romantiškai pasėdėti. Užsikėlus ar užvažiavus į kalną dieną, galima aplankyti ir Alanijos pilį, deja, mums pritrūko laiko.

Vaizdai į Alanijos miestą ir uostą iš tiesų žavūs, verta atvažiuoti.

***

Ir, žinoma, pati nuostabiausia kelionės dalis – kelionė į  Kapadokiją. Apie tai surašiau atskirą pasakojimą, nes trumpai to nepapasakosi. Netrukus!

***

Vairavimo Turkijoje ypatumai

Prieš kelionę išgirdome daugybę gąsdinimų per TV ir internete, kad Turkijoje nuomotis automobilį nerekomenduojama. Lygiai tiek pat perskaičiau atsiliepimų, kad viskas ten su autonuoma ir vairavimu gerai. Taigi, išdėstysiu savo subjektyvią nuomonę.

Pirmiausia pasakysiu, kad jei ką tik išsilaikėte vairavimo teises arba vairuojate tik savo miestelyje ir važiavimas į Vilnių ar Kauną kelia stresą, tada vairuoti Turkijoje tikrai ne jums. Bet čia turbūt ši taisyklė tinka vairavimui bet kokioje užsienio šalyje, išskyrus gal kokias Skandinavijos šalis.

Eismas Turkijoje kaip eismas, nieko labai gąsdinančio nepamatėme.  Toks nedidelis keistumas, kad žieduose nemažai šviesoforų ir pirmumas – įvažiuojančiam į žiedą. Pagal Viduržemio jūros pakrantę eina platus kelias, bet leistinas greitis tik 50 ar 70 km/h, rečiau 90 km/h, nes yra nemažai perėjų. Leistino greičio ženklai labai reti, paprastai leistiną greitį matydavome navigacijoje. Prieš perėjas ribojantys greitį ženklai būna nupiešti ant asfalto. Dauguma vairuotojų lėkė kur kas greičiau. Tarp Alanijos ir Antalijos greičio matuoklių matėme gal tik porą, o Kemero pusėje yra daugiau. Ar tikrai veikia, nežinia. Viršijome ir mes greitį, lėkėme kaip ir visi. Baudų tikėjomės išvengti...

Važiuojant į Kapadokiją jau kai kur greitis buvo leidžiamas iki 110 km/val, bet jį reikia numanyti, nes žymėjimo beveik nėra.

Dar viena mus prajuokinusi įdomybė – leistinas greitis 82 km/val.

Turkų temperamentas pasireiškia prieš pat užsidegant raudonai šviesai. Jei nėra kliūčių, nekantriausieji pradeda važiuoti dar neužsidegus žaliai šviesai, pavyzdžiui, likus 2 sekundėms iki žalios. Labai patiko, kad prie šviesoforų daug kur buvo skaičiuojamas likęs laikas, taip taupomi nervai.

Aišku, turkų temperamentas karštesnis, tai ir papypinimų, jei ne iš karto spaudi gazą iki galo, užsidegus žaliai šviesai, daugiau. Na, ir vairuoja, jie, kaip čia pasakius, kiek aršiau. Tikrai ne visi. Bet mes juk pratę prie kelių erelių Lietuvoje, tai ir Turkijoje jie nebestebina. Žinoma, papildomas atsargumas čia ne pro šalį. 

Dar vienas svarbus dalykas – pėstysis Turkijoje teisių turi mažai. O tiksliau, vairuotojas yra dievas ir valdovas, o pėstysis tegu žino savo vietą. Jeigu esate pėstysis, tai BŪTINA gerai apsidairyti, jokiu būdu nesitikėti, kad kas nors sustos ir jus praleis arba palauks, jei nespėjote pereiti per perėją ir užsidegė raudona šviesa. Nežiopsoti ir užmiršti pėsčiųjų teises, prie kurių esate įpratę Lietuvoje. O vairuotojams geriau nestoti prieš pėsčiųjų perėją, jei už jūsų dar važiuoja kas nors, nes stipriai rizikuojate gauti į "subinę"! 

Kuro kaina tokia pat, kaip ir Lietuvoje, mūsų buvimo laikotarpiu buvo 7-7,20 liros už 95 benziną, (dyzelis vadinamas motorin) - apie 6 liras.

Nė minutės nesigailėjome išsinuomavę automobilį. Ir, žinoma, džiaugėmės išsinuomavę iš anksto internetu. Mėgstame pasiskaityti atsiliepimus, palyginti kainas ir draudimus. Tą ir kitiems rekomenduoju.

Kelionės metu navigacijai  naudojomės nemokamomis programėlėmis offline Here (geresnė konkretiems adresams rasti) ir Google.maps (kai reikėjo rasti gamtos ar lankytinus objektus, taip pat patogu atsisiųsti tik tam tikro dominančio regiono žemėlapį). 

***

Kaip visada kelionės buhalterija:

- nuvažiuota 1800 km;

- autonuoma 8 dienoms – 272 eur;

- kuras apie 110 eur;

- bilietai į lankytinus objektus apie 130 eur;

- 2 nakvynės Kapadokijoje Elite Cave hotel su pusryčiais - 164 eur;

- 10 nakvynių su AL viešbutyje Konaklyje + skrydis (šios sumos neminėsiu, ji bus tokia, kokį paketą pasirinksite).

***

Atostogos Turkijoje buvo šaunios ir viršijo lūkesčius. O Kapadokija iš viso "nurovė stogą" :) Tikiuosi, kad padrąsinau norinčius keliauti po Turkiją savarankiškai. 

Skaitykite daugiau apie kelionę į Kapadokiją > 

Ačiū, kad skaitėte! Daugiau pasakojimų ieškokite Noriu ir keliauju facebook paskyroje arba  @noriu_ir_keliauju_ instagrame.