Slider

Paslaptinga šalis Kapadokija

2019 m. liepos 9 d., antradienis



Kas ta Kapadokija? Tai - Turkijos regionas, pasižymintis ypač vaizdingomis įvairiaformėmis uolomis ir kalvomis. Jos centras ir širdis - Goreme slėnis, paskelbtas pasaulio paveldu.

Bet čia tik sausi žodžiai. Iš tiesų, tai - nežemiška, visiškai fantastiška, užburianti vieta.Vieta, kurioje vaikštai, stebi, siurbi akimis ir negali patikėti, kad ten esi ir, kad visa tai tikrai nutiko TAU. Tiksliau, kad TAIP PASISEKĖ visa tai pamatyti ir pajausti. Būtent pajausti, nes Kapadokija yra ne tik vaizdai, bet ir nuotaika, šviesa, saulėtekiai ir saulėlydžiai, maistas, oro balionų magija ir dar kažkas tokio, apie ką dauguma nepagalvoja, kai paminima Turkija. Kapadokija - tai lyg ateivių karalystė viduryje Turkijos.

Bet apie viską iš pradžių.

Turkijoje buvome su vyru prieš daug metų, tada nemažai pamatėme, bet ėmėme ekskursijas, nes dar buvome tokie gana "žali" keliautojai. Tada liko nepamatyta Kapadokija ir mintys apie ją manęs neapleido ligi šiol. Dar paieškojau dar keletos įdomių vietų ir buvo nuspręsta: vykstame į Turkiją!  
žKaip vykome ir ką dar aplankėme kelionės metu rasite atskirame pasakojime ČIA.

Kaip gi nuvykti į Kapadokiją? 

  1. Skristi iš Stambulo į Nevsehirą ar Kaiseri ir iki Gioreme važiuoti autobusu ar nuomotu automobiliu.
  2. Skristi į Antaliją ar Gazipašą ir iš pakrantės miestelių važiuoti maršrutiniais autobusais. Šis būdas turbūt pats pigiausias, bilietus galima nusipirkti ir internetu. Yra ir naktinių autobusų, važiuoti tektų apie 8 valandas. Arba iš Antalijos skristi lėktuvu (gana brangu).
  3. Skristi į Antalijos regioną atostogų ir vėliau vykti su organizuota ekskursija, kurios būna 2 ar 3 dienų ir kainuoja 70-130 eur , gali būti ir daugiau, nelygu kokią agentūrą pasirinksite. 
  4. Išsinuomoti automobilį ir važiuoti patiems. 
Visi išvardinti būdai turi savų pliusų ir minusų, ilgai svarstėme, kurį pasirinkti. Ir pasirinkome važiuoti automobiliu savarankiškai.


Mūsų maršrutas Konakli - Konya -  Goreme - Derinkuyu - Ihlara - Konakli 


Nuo Viduržemio jūros pakrantės, Konakli miestelio, kur buvome apsistoję, iki Gioreme 500 km, navigacija rodė važiuoti 6,5 val. Važiavome greičiau, bet su keletu trumpų sustojimų ir vienu ilgesniu valandos trukmės Konijoje, užtrukome iš viso apie 8 valandas. 

Pradžioje kelias vedė per Tauro kalnus, tad buvo galima dairytis ir grožėtis kalnų vaizdais. Vėliau kraštovaizdis ėmė priminti Lietuvos laukus, ir galiausiai tolumoje vėl išvydome pradžioje aptakias neaukštas kalvas, o vėliau ir snieguotas viršukalnes. 


Kelias geras, greičio matuoklių nepastebėjome, tad lėkėme su vėjeliu, nors tik kai kur buvo galima važiuoti 110 k/val greičiu. 

Pakeliui sustojome Konijoje. Apie 1,5 mln. gyventojų turintis miestas, labiausiai garsėjantis tuo, kad XIII a. čia gyveno garsus sufių teologas, mistikas bei poetas Rumis Mevlana

Štai ką radau internete. Sufizmas – tai mistinė islamo pakraipa, gan žymiai besiskirianti nuo tradicinės, manoma, susiformavusi I tūkstantmečio antroje pusėje. Sufizmas  yra visiška religinio ekstremizmo priešingybė. Dauguma šią doktriną propaguojančių žmonių yra eksperimentinio pažinimo šalininkai. Jie yra atviri įvairiems akiratį praplečiantiems mokymams ar teigiamai patirčiai, net jei tai peržengia jų religijos mokymų ribas.

Sufizmo pasekėjai siekia tikrojo tikrovės prigimties pažinimo. Pasak jų, biologinės žmogaus smegenys ir kultūros apribotas protas to nepajėgia pasiekti. Sufių tikslas yra, atliekant tam tikras praktikas, atsiskirti nuo savojo ego, priartėti ir susilieti su dievu, atkurti savyje pirmapradę tyrą  žmogaus būseną.

Vienas iš žymiausių sufių mąstytojų yra minėtasis  Rumi Mevlana. Gimęs dabartinio Afganistano teritorijoje, jis daug metų keliavo po pasaulį, kol galiausiai su savo šeima rado prieglobstį Konijoje. Čia jis parašė žymiausius savo kūrinius – Masnavi-I-Ma’navi, Divan-i-Kebir. Rumio doktrina pasižymi tolerancija, gerumu bei meile. Nors jis pats buvo musulmonas, vienodai gerbė bet kokių tikėjimų žmones ir net teigė, kad visos religijos yra teisingos. Koks Rumis yra svarbus įvairių tikėjimų žmonėms įrodo faktai: Jungtinių tautų organizacija paskelbė 2007 metus Tarptautiniais Rumio metais, o pagal knygų pardavimus, jis yra pats populiariausias poetas JAV.

Kas domėjosi Turkija, turbūt atkreipė dėmesį į  vyrus, apsirengusius kažkuo panašiu į baltą sijoną bei besisukančius aplink savo ašį. Tai yra vadinamieji besisukantys dervišai (musulmonų asketai) iš Mavlevi sufių ordino. Pasekėjai įkūrė ordiną iškart po Rumio mirties, įkvėpti jo minčių, gyvenimo būdo bei aistros muzikai ir šokiui. Pats sukimosi ritualas – šokis, vadinamas Sama. Jis Mevlevi ordino nariams yra kaip dvasinė mistinė kelionė, kurios metu atsiskiriama nuo ego, atrandama meilė bei tiesa ir pasiekiama tobulybė. 

Taigi, nesunkiai radome Mevlana Muzesi (Mevlana muziejų). Automobilį pastatėme nemokamai prie pat aikštės. Nors Konijoje nemažai turistų, bet ore tvyrojo visai kitokia nuotaika negu pajūrio miestuose. Žinoma, buvo galima rengtis kaip nori, bet pamačius aikštėje vaikštančius žmones kažkaip iš karto užsinorėjau šortus pakeisti į džinsus. Ir dėl to vėliau jaučiausi daug geriau. 

Muziejuje buvo ir mečetė, ir nemažas sodas. Čia palaidotas žymusis Rumi. O muziejaus žaliasis bokštas - vienas iš Konijos simbolių. Lankymas nemokamas. Tiesa, kai mes atvažiavome, muziejaus vartai buvo uždaryti ir už jų būriavosi minia norinčiųjų patekti į vidų. Jau išsigandau, kad labai ilgai užtruksime, bet pradėjus leisti lankytojus pro patikros vartus (skenuoja rankines) visai greitai ten papuolėme ir minia tarsi išsisklaidė. 

Einant į  mečetės vidų reikia apsiauti bachilus
Mečetės viduje
Muziejaus ekspozicija
Muziejuje ilgai neužtrukome, užėjome ir į šalia esančią mečetę Selimiye Cami mečetę. Galima įeiti visiems, tik reikia nusiauti batus. Iš išorės galinga, o viduje jauki daili mečetė.


Norėjome kur nors užkąsti, bet aplink aikštę dauguma kavinių ir restoranų buvo uždaryti. Nusistebėjome tuo ir skubėjome važiuoti toliau. Juk buvome dar tik pusiaukelėje. Tačiau taip ir likome iki Kapadokijos rimtai nepavalgę. Gerai, kad turėjome įsidėję keletą bandelių iš viešbučio. Degalinėse pavyko nusipirkti tik ledų. Ir visos užeigos prie degalinių nedirbo. Tik vėliau supratome, kad buvo paskutinė ramadano diena, o jo metu valgyti ir gerti galima tik saulei nusileidus. Pajūryje ramadano visai nejautėme. 

Göreme gatvelių labirinte šiaip ne taip radome užsakytą viešbutį. Göreme viešbučiai yra arba mums įprasti, arba tradiciniai - iškalti uolose. Labai rekomenduoju apsigyventi būtent tuose uoliniuose.
Ir negaliu nepasidžiaugti (nepasigirti!) mūsų pasirinktu viešbučiu - Elite Cave Suites hotel. Tikrai ne prabangus, bet išskirtinis savo vieta, interjeru ir vaizdais pro balkoną.

Sėdi balkone ir negali atsigrozėti Göreme panorama rytą, dieną, vakare ir naktį. Vaizdai vis keičiasi priklausomai nuo apšvietimo ir jautiesi esantis kažkur ne šioje žemėje arba tiesiog NEREALIAI!


Vaizdas į mūsų viešbutį ir virš jo esančią apžvalgos aikštelę

Dar niekada nebuvau įkėlusi TIEK viešbučio nuotraukų :) 

Atvykę jau niekur nebevažiavome, pasivaikščiojome po miestą, pavakarieniavome TripAdviser rekomenduotame jaukioje kavinėje Keyif. Užsisakiau tradicinį patiekalą testi kebab - avienos troškinį su daržovėmis, patiekiamą moliniame inde, kurio viršutinę dalį padavėjas plaktuku stuksendamas atidaro jau atnešęs ant stalo. Skanu ir įdomu. Primena mūsiškus čenachus.

Eidama miegoti užsistatau žadintuvą 5.00, kad galėčiau stebėti kylančius oro balionus. Tai dar viena pramoga, garsinanti Kapadokiją. Skrydį galima užsisakyti vietoje arba iš anksto internetu,  kainos prasideda nuo 150 eur žmogui.

Atsikeliau 4.40 ryto! Be žadintuvo! Iš vakaro meldžiausi, kad kiltų oro balionai. Ir jie kilo! Tokios galybės vienoj vietoj nesu mačiusi. Nežinau, 100 ar 200 oro balionų. Vaizdas - nepakartojamas! Jausmai žiūrint į visą tai - nepapasakojami! Visiškai nenorėjau miego.


Dar neįtikinamiau, kai jie praskrenda visai virš tavo galvos.


Tą rytą grožėjomės balionais ir Göreme slėnio pabudimu (ir merginų fotosesijomis) iš savo balkono. Kitą rytą tikėjausi dar gražesnių vaizdų iš apžvalgos aikštelės, kuri yra dar šiek tiek aukščiau viešbučio. 

Pamiegoję porą valandų (nuo įspūdžių ne iš karto pavyko užmigti), gausiai papusryčiavę viešbutyje, susiruošėme tyrinėti Kapadokijos grožių. Visos grožybės išsidėstę aplink miestelį ir užvadintos slėniais: Meilės, Raudonasis, Rausvasis, Balandžių. Važiuodama prisirinkau daugybę informacijos apie tuos slėnius, maršrutus pėsčiomis. Bet susiruošus važiuoti paaiškėjo, kad ne taip paprasta viską rasti, nes nuorodų labai nedaug. Tuo tarpu kelionių agentūrų, siūlančių važiuoti autobusais ar  keturračiais Raudonuoju ir Žaliuoju maršrutu, ant kiekvieno kampo. Be abejo, ir viešbutyje tik atvykus šie turai buvo pasiūlyti. Žemėlapiai irgi tik tokie reklaminiai, kur slėniai ir kitos įdomios vietos atvaizduotos labai simboliškai, tik kaip turų programa. Žodžiu, viskas orientuota į masinį turizmą. Tas šiek tiek nuvylė. Bet, kadangi jau žinojome, ko reikia ieškoti, radome. Gal ne viską apžiūrėjome, bet grožio užteko. Viskam apžiūrėti reiktų skirti kokias 3-4 dienas. Pėsčiųjų maršrutus irgi iš karto atmetėme dėl karščio ir laiko stokos. 

Pradėjome nuo Bagildere vadisi arba Meilės slėnio. Kodėl jis taip pavadintas, turbūt aiškinti nereikia. Prie kiekvieno slėnio yra apžvalgos aikštelė, kavinukės, suvenyrų pardavėjai, galima atsigaivinti šviežiai spaustomis apelsinų ar granatų sultimis, beveik visur kepami gozleme blynai.


Nuo aikštelės pastebėjome slėnio apačioje stovinčius automobilius, tad užsireikė ten ir mums! Važiuodami atgal pasukome siauru žvyrkeliu ir turėjome galimybę apžiūrėti uolas iš apačios.


Buvo karšta kaip pirtyje, tad važiavome toliau. Suvedžiau Devrent slėnį į Google.maps, pakeliui pravažiavome Goreme Open Air museum. Muziejus mokamas, į jį, prisiminę rekomendacijas, nėjome, nes ir per tvoras puikiai matėsi uolos-grybai. 


Devrent arba Raudonasis slėnis.

Uola-kupranugaris net atitverta tvorele 

Toliau kelias vedė link Rose valley arba Rausvojo slėnio, arba vadinamo saulėlydžio stebėjimo taško.

Prie kelio stovėjo pareigūnas, rinko po 4 liras už žmogų. Buvo keista, nes kitur mokėti nereikėjo.

Prisėdome kavinėje ant sūpynių išgerti apelsinų sulčių, pasigrožėti panorama.

Norų medis

Važiuojant atgal vyras sugalvojo nusukti žvyro keliuku. Keliukas buvo gąsdinantis, bet užtat vaizdai nuostabūs, priminė kopas. Pasivaikščiojome tomis "kopomis", džiaugėmės lyg vaikai.



Pažadėjome atvažiuoti pasižiūrėti saulėlydžio, turėtų būti nuostabu. Jei tik turėsime dar jėgų...

Toliau privažiavome tarp Goreme ir Uchisar miestelių esantį Pigeon valley arba Balandžių slėnį. Iš jo matyti Uchisar pilis.


Žinoma, aplankėme ir Uchisar pilį. Įėjimas mokamas, 10 lirų žmogui.


Lipome iki pat viršaus.


Ir grįžę į Goreme kilome pasižvalgyti nuo apžvalgos aikštelės, vėl grožėjomės Goreme ir apylinkių panorama. Anksti ryte būtent čia susirenka turistai pasigrožėti saulėtekiu ir šimtais oro balionų. 


Nežinau, kas tie akmenys - užkeiktieji vienuoliai, suakmenėję dervišai?


Kitas rytas išaušo nuostabus, saulėtas, tik vos vos judėjo žolių stiebeliai... Balionai nekilo, deja. Bet nesigailėjau anksti atsikėlus ir užlipus iki apžvalgos aikštelės. 


Bet viena aišku, Kapadokija - tai kažkoks KOSMOSAS! Visiskai nereali, mistiška, paslaptinga ir jauki vieta. Ten norisi žiūrėti, sugerti visus vaizdus, kažkaip susifotografuoti viską į savo atminties failus ir būtinai dalintis tai patyrimais.

Absoliučiai verta atvažiuoti galybę kilometrų, patikėkite. 

Paskutiniąją dieną, jau vykdami link Alanijos, aplankėme Derinkuyu požeminį miestą. Kapadokijoje tokių miestų yra keletas, turistams galima apžiūrėti du, pasirinkome didžiausią. 

Požeminis miestas, manoma, iškastas indoeuropiečių 7-8 amžiais pr. m. e. Vėliau jame slėpėsi graikai krikščionys nuo mongolų užkariautojų. Regioną užvaldžius turkams, miestas buvo apgriautas ir užverstas.

Miesto tuneliai siekia net 60 metrų po žeme, jame galėjo vienu metu slėptis iki 20 000 žmonių su gyvuliais. Visuose aukštuose puikiai veikė ventiliacijos sistema. Čia buvo ir bažnyčia, ir sandėliai, ir vyno darykla. Kiekvienas lygis galėjo būti užverstas specialiais akmenimis, taip atskirtas nuo išorinio pasaulio ir užpuolikų.

Ventiliacijos šachta
Klausykla

Tuneliai kai kur buvo labai siauri ir žemi, reikėjo eiti pasilenkus. Bilietų kaina buvo berods 30 lirų, galima mokėti kortele.

Džiaugėmės, kad atvažiavome gana anksti, dar nebuvo daug žmonių. Tik įėjus prie mūsų priėjo muziejaus darbuotojas ir pasisiūlė pravesti ekskursiją už 15 eur. Žinoma, sutikome, ir labai džiaugėmės, nes be gido ten būtų nelabai įdomu. Požeminiame mieste užtrukome apie 40 min. 

Kilimų parduotuvė prie požeminio miesto





Važiuodami link Alanijos dar sustojome Ihlara miestelyje pasigrožėti Ihlara kanjonu


Kanjonas tęsėsi apie 14 km, į jo dugną galima nusileisti Ihlara miestelyje, taip pat Belisirmoje. Žemėlapyje įėjimo vietos pažymėtos 4,7 ir 10 numeriais. Pasivaikščiojimas tikrai vertas dėmesio, galima pakeliui aplankyti ir uolose iškaltas uolas, pailsėti kavinėse. Aš, deja, buvau nepadariusi namų darbų, apie slėnį sužinojau jau būdama Kapadokijoje, tad jam laikas nebuvo numatytas. Bet pagal atsiliepimus internete, jis tikrai vertas dėmesio. Tikiuosi, kad skaitantiems šį pasakojimą užteks kanjonui laiko :)


Selime miestelis yra kanjono pabaigoje, ten stabtelėjome prie nuostabios kavinės ant vandens ir vienuolyno.

Sudie, Kapadokija

Grįžtant iš Kapadokijos navigacija truputį nusinavigavo ir jos dėka teko daugiau pasisukinėti po Koniją. Labiausiai krito į akis gatvės, apsodintos ROŽĖMIS! Ne kokiomis našlaitėmis ar pelargonijomis, bet rožėmis! Tūkstančiai jų! Važiuoji autostrados platumo keliu, kurio skiriamoji juosta apie 3 metrus, ir visa užsodinta rožėmis. Ir tęsiasi kilometrus.

Ir dar parkai. Jų tiek daug ir tokių gražių, su galybe pavėsinių pasislėpti nuo kaitros ar piknikauti. Ir, aišku, vėl rožynai. Atrodytų, kad važiuoji ne pro eilinį miesto parkelį, o pro kokį Rundalės rūmų parką. Deja, foto nepradžiuginsiu, nes važiuojant dairiausi ir grožėjausi, nedrįsau vyro stabdyti dėl foto kadrų.

Bet labiausia džiaugėmės sustoję pavalgyti. Sustojome tiesiog staiga prie gatvės pamatę staliukus. 




Tuoj į gatvę išbėgo 2 vyrukai - barmenas ir savininkas, puolė rodyt, kur parkuotis. Užėjus į vidų atnešė turkiškus meniu. Gerai, kad kai kur su paveiksliukais. Nė vieno žodžio angliškai. Šiek tiek bandė paaiškinti google vertėjo pagalba, bet metė tą reikalą ir iš virtuvės atnešė paruoštus žalios mėsos kebabus - šašlykus. Ok, šiaip ne taip užsisakėme. Spėliojome, ką gausim, nes mes atseit kažką aiškinome, o jie linksėjo galvomis ir šypsojosi.

Ir prinešė pilną stalą! Tada mes puolėme fotografuoti maistą, o šeimininkas pasisiūlė nufotografuoti mus. O vėliau dar labiau įsidrąsinęs paprašė su mumis nusifotografuoti. Supratome, kad ne turkai čia užsuka retai. Gal net papulsime į restorano fb ar instagramą?


Maistas buvo laaabai skanus. Už viską, ką pamatysit foto + kavą sumokėjome tik 20 eur. Ir buvome išlydėti su plačiausiomis šypsenomis. Ir į facebook puslapį papuolėme! Ir net buvom pavadinti italais!




Reziume:

- nuvažiuota 1100 km
- mašinos nuoma 3 dienoms 112 eur
- lankytini objektai apie 40 eur
- 2 nakvynės 4-iems viešbutyje 162 eur
- kuro kaina kaip Lietuvoje
- svajonė išsipildė!!!!!



Ką dar pamatėme ir aplankėme Turkijoje skaitykite ČIA.

*****

Tegu ir jūsų svajonės pildosi!


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan